Tu taip toli – keliai šakojas,
Lyg rankų pirštai ištiesti.
Nesėda dulkės man ant kojų
Ir lieka pėdsakai keisti –
Tarytumei sumintas rūkas
Arba išbraidžiotas vanduo...
Užsnūsta saulė nusisukus,
Pabąla vėstantis ruduo.
Tiktai nakties nuskridęs paukštis
Dar lesa žiburius langų,
Ne pažadus. Tavęs palaukčiau –
Lig brėkštant rytui nemiegu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2013-02-11 01:13:45
Patiko.
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2013-02-10 21:08:17
/Tarytumei sumintas rūkas
Arba išbraidžiotas vanduo...
Užsnūsta saulė nusisukus,
Pabąla vėstantis ruduo./
.... labai gražu, gamta lyg žmogiškasis tvarinys.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-02-10 13:18:28
...ilgesingai ir spalvingai...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-10 12:35:43
Gražu.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-10 12:23:04
gražu ir man)
Anonimas
Sukurta: 2013-02-10 06:18:42
Labai gražu.
Vartotojas (-a): jotvingė
Sukurta: 2013-02-10 00:44:15
Man kažkodėl priminė Rilkę, buvo kažkas apie rankas, kad rankos kaip keliai kurios į bendrą visumą šakojas. Nepamenu, neradau, bet ko gero šitas:
Interior of the hand. Sole that has come to walk
only on feelings. That faces upward
and in its mirror
receives heavenly roads, which travel
along themselves.
That has learned to walk upon water
when it scoops,
that walks upon wells,
transfiguring every path.
That steps into other hands,
changes those that areit
into a landscape:
wanders and arrives within them,
fills them with arrival.
Rainer Maria Rilke
Bet gal ir ne:) Man patiko sumintas rūkas:}