Aš:
Girdi? Eilėraštis...
Maniau, kad pasigers, žaltys,
O jis švarutis kaip rasa.
Tačiau dar gan toli
Ir kol atkaks –
Nerimta spėt, koks pasirodys.

Lucijus:
Ne tik girdžiu,
Bet ir pačiam kutena gerklę.
Atsimenu, kai jį šaukei tada:
Eilėrašti, sustok,
Nebūki traukinys,
Vienodai dunksantis į pakraštį dangaus.

Aš:
Į pakraštį pasaulio.

Lucijus:
Net nemaniau,
Kad užsiliks jis atminty,
Ir štai panoro susitikti.

Aš:
Mokino jis mane visų menų,
Net traukiniu į įkalnę važiuoti.
Tai buvo paprastas
Labai gražus žmogus:
Duoki Agotą — išbučiuos,
Duok dalgį —
Nuo aušros lig vakaro
Įkris į pievą
Ir nesakys, kad pavargau.
Duok stiklą pieno
Ar alaus ąsotį
Ir nesuprasi, ką skaniau
Vladukas geria.
Net keista —
Kai kitų seniai nėra,
Jis vis dar Šklėriams gieda.
Girdi?

Seneka
Girdžiu.

Pasvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Už manį aidama. (2×2)

O! būčiau kunigas,
Prie pat altoriaus
Kaip abrozėlį pastatyčiau:
Giedok, Šklėrių Vladuk,
Aukščiausiajam į ausį.

Ar tu mokie verpcie,
Ar tu mokie auscie,
Ar moki, mergela,
Kalni rugius pjaucie (2x2)

Aš:
Ar reikia — prie altoriaus?
Galbūt va taip — plačiau...
Gyveno šauniai Šklėrių sodžius.
Ir aš tam atmintis dar vis —
Kaip paukštis nepaliek dangaus,
Taip ir giesmės Vladukas —  
Eilėraščiu vadino žmonės.
Ir, Lucijau, jeigu gali — padėk:
Tegu ir jis išgirs,
Tegu žinos...
Lig Romos giesmės jo,
Ir tu tam kaip įrodymas,
Kaip molis saujoje esi...

Tu neklausk, berneli,
Ar aš moku darbo,
Ciktai pasiklauskie,
Ar aisiu už tavį (2x2)

Nutilome — daina nepabaigta.
Vadinasi, dar reikia būti...
Eilėrašti, mes laukiame tavęs,
Nepasigerk, rupūžke...