Du siluetai, du šešėliai,
Du blankūs saulės atspindžiai...
Kodėl šiąnakt mane prikėlė
Jau pamirštų sapnų vyzdžiai?
Kodėl žiūrėjo man į širdį
Stiklu, subirusiu kadais,
Ir laiką tartum sniegą tirpdė,
Bet šaldė praeitį ledais?
Kam piešė lelijas ant lango,
Kuris užvertas jau seniai
Šerkšnotom mūsų meilės rankom?..
Nes neužšąla šuliniai
Ir pažvelgia iš gylio vėlei,
Ko tu pamiršti negali –
Gal siluetai, gal šešėliai,
Gal saulės spinduliai keli...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-02-10 18:27:47
Gal. O gal ir ne - kaip kas supranta :(
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2013-02-08 23:20:51
Ir neužšals, tik nereikia į juos žiūrėti stiklinėmis akimis... Gerai, būtų beveik sonetas, jei išeitų sutrumpint.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2013-02-08 21:07:51
Šuliniai neužšąla, o tikra meilė niekur nedingsta. Gražus eilėraštis. Prisiminimai visada gražūs...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-02-08 20:44:45
Nesimiega???
Užtai eilėraštis puikus. ;)
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-02-08 10:24:31
Kol neužšąlę šuliniai, ir viltis gyva...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-02-08 10:12:28
Siluetai, šešėliai...
Reiškia – o tai svarbiausia! – šviesos šaltinis buvo, yra ir bus.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-08 07:27:29
išties... neužšąla... puikiai:)
Anonimas
Sukurta: 2013-02-08 05:41:33
Atsiprašau parašyta, truputį suklydau.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-08 05:40:53
Labai gerai para6yta.