Rodžiau tau, kaip pražydo rugiagėlėm vakaras,
Tu matei tik miglas, tik tirštėjančias sutemas.
Rodžiau tau, vis įtikint bandžiau net per ašaras,
Tačiau visgi – skirtingos sūpynės mus sūpavo.
Mano – jaunos, dar liaunos, bet polėkio kupinos,
Tavo – girgždančios, skausmo rūdžių išvarpytos.
Ir nors dangsto rugiagėles pilkosios ūkanos,
Mama, aš jas matau vaikų žvilgsniuos kas rytą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-02-05 12:24:05
Nuoširdumas visada paperka, smagu tokius skaityti.
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2013-02-05 11:31:33
nuostabus kūrinys
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-02-05 10:37:38
Taip šiltai, širdį virpinančiai...
Anonimas
Sukurta: 2013-02-05 08:49:29
Labai gerai, man patinka tokie eilėraščiai.