Rodžiau tau, kaip pražydo rugiagėlėm vakaras,
Tu matei tik miglas, tik tirštėjančias sutemas.
Rodžiau tau, vis įtikint bandžiau net per ašaras,
Tačiau visgi – skirtingos sūpynės mus sūpavo.

Mano – jaunos, dar liaunos, bet polėkio kupinos,
Tavo – girgždančios, skausmo rūdžių išvarpytos.
Ir nors dangsto rugiagėles pilkosios ūkanos,
Mama, aš jas matau vaikų žvilgsniuos kas rytą.