Aš:
Kai tiek jau prarasta,
Ar reikia trupinį taupyti?
Juk šiaip ar taip –
Iš šios kelionės nesugrįšiu.
Dar pavėžės į įkalnę nelyg žaltys
Pašliaužęs traukinys,
Tačiau ir geležis pavargsta.

Lucijus:
Betgi sakai: pašliauš jis dar...
Ir jau ne pirmą kartą taip.
Sustoja, ūkteli ir vėl – į kelią.
Nelengva geležiai,
Bet pasitaiko, kai žmogaus širdis
Už ją net patvaresnė.
Leisk pūkšti jai, kol kelyje netvers
Ir atsikvėpusi ištars:
O Dieve, kaip aukštai esi.
Priimki sąstatą.
Ne kryžių juk vežu, o žmogų
Kuris pagal paveikslą,
Dieve, tavo.

Aš:
Bet regis, kad tiesa,
Jog pakalbėt gražiai mokėjai visada,
Ir žodis – tavo draugas – priešu tapo.
Per jį ir atėjai prie kapo,
Nors vonioje, nors vandenyj...

Lucijus:
Neniekinkim mirties, koka bebūtų.
Aš savąją apglostau mintimis
Ir... nuostabu:
Žvaigždynais šviečiasi naktis.
Svarbiausia neprarast savęs
Ir dvasioje, ir žodyj.
Ar neatrodo tau,
Kad šitaip atsitiko su manim –
Net priešu netapau
Už Lucijaus Anėjaus mirtį.
Va, atsimink, ką prieš minutę pasakiau:
Žmogus pagal paveikslą Dievo.
O jeigu dar kitaip,
Te Biblija šventoji kalba:
Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą;
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.

Aš:
Kaip miela, kad esi.
Sunku tikėti, kad tavęs sulaukiau.
Į žmogų atviri kaliai
Visiems, kas tiki juo,
Kai jo net mirtyje numirt neleidžia.
Kalbu ir nežinau, beje, net ką.
Pabarki, Lucijau, piktai ar ne,
Bet te teisybė tavo minį lydi.

Lucijus:
Atokvėpio minutėse man norisi giedoti,
Bet nesakyčiau, kad save.
Ar negalėtumei Eilėraštį pakviesti,
Kurį esu girdėjęs kažkada?
Tegu pabūtų skambančia giesme.
O antra gi – kaip priedėlis – ir tuo,
Ką irgi Dievas myli.
Kalbu apie trejybę:
Tu – Jis – Aš,
Apie trejybę
Bent mūsų kelio pradžioje...