Žodžiai, iš širdies ištrūkę,
Stingsta, lūžta gomury,
Kai aplink jausmai atbukę,
Kai aplinkui svetimi.
Tik vienatvė lyg mėnulis
Už langų ilgai budės.
O paskui rudens drobulės —
Šaltos darganos — lydės.
Piktas rudeninis vėjas
Ir sušalusi žolė.
Sapnuose pražydus orchidėja.
Akyse — pasenusi žvaigždė.
Lai nedingsta iš paletės
Spindinti balta spalva.
Lai nudažo naktį juodą
Ir mintis — taip pat.
Stebuklingas baltas vėjas
Baltą rytą lai atpūs...
Atsigręš į tamsą ėjęs
Ir pravirks žmogus.
Ražas
2013-02-04 09:40:56
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2013-02-11 21:41:58
taip...
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-02-09 19:42:15
Taip, paskutinis posmas stipriai širdį sudilgina...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-04 15:37:24
Paskutinis posmas — ypač...
Anonimas
Sukurta: 2013-02-04 15:29:29
Tikrai lyriškai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-02-04 11:33:58
Taip, paskutinis posmas viso to apibendrinimas.
Vartotojas (-a): grafas
Sukurta: 2013-02-04 11:15:27
Atsigręš į tamsą ėjęs
Ir pravirks žmogus.
Šiuose žodžiose visas gyvenimo kodas...
Anonimas
Sukurta: 2013-02-04 10:57:12
Labai gražus eilėraštis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-02-04 09:49:35
Stebuklingas baltas vėjas
Baltą rytą lai atpūs...
Šviesus palinkėjimas. Tebus...