Žodžiai, iš širdies ištrūkę,
Stingsta, lūžta gomury,
Kai aplink jausmai atbukę,
Kai aplinkui svetimi.

Tik vienatvė lyg mėnulis
Už langų ilgai budės.
O paskui rudens drobulės —
Šaltos darganos — lydės.

Piktas rudeninis vėjas
Ir sušalusi žolė.
Sapnuose pražydus orchidėja.
Akyse — pasenusi  žvaigždė.

Lai nedingsta iš paletės
Spindinti balta spalva.
Lai nudažo naktį juodą
Ir mintis — taip pat.

Stebuklingas baltas vėjas
Baltą rytą lai atpūs...
Atsigręš į tamsą ėjęs
Ir pravirks žmogus.