Vis dar pusto paukščius, delno upėse ledas,
Keliuose ima augti laukimas, vienutėse
Budim kantriai, kol skyla, kol skauda ir dega
Šis pasaulis, kuriam vien bėgimas su kliūtimis
Vien žinojimas to, ką tik nujaučia sniegas,
Ką įkvėpti sunku, ošia praviros burnos,
Skruzdės baltos minties kapiliarais nubėga,
Ir įšąla vienatvė, lig kaulų išpurto
Visą geliantį laiką ir pildosi akys,
Veidrodiniam lange aušta motinos veidas,
Paukščiai sulesa mus, prie užšalusio kapo
Skyla potvynių upės ir skauda pareiti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-02-17 14:02:46
Nuostabu, į mėgstamuosius.
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2013-02-05 13:41:34
rimtas eilius skatina mąstyti.Labai gražios vietos apie skruzdes ir paukščius.Nejučiom susimąstai ir galvoji, kai perskaitai-paukščiai sulesa mus.Taip gilu.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2013-02-03 20:11:23
Ledinis eilėraštis, kupinas užšalusio skausmo...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-03 18:47:37
Nubėgo ir man tos baltos skruzdės...
Labai gilus pajautimas.
Puikus darbas!
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-02-03 18:28:18
Trūksta žodžių...Taaip — paskutinis posmas...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-02-03 17:52:36
Super. O paskutinis posmas...
Anonimas
Sukurta: 2013-02-03 16:22:30
Gražu
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2013-02-03 14:23:20
labai labai
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-02-03 13:56:06
Suskaudo ir man, bet kūrinėlis gilus, prasmingas, turtingas metaforomis.Gražus pajautimas.