Vis dar pusto paukščius, delno upėse ledas,
Keliuose ima augti laukimas, vienutėse
Budim kantriai, kol skyla, kol skauda ir dega
Šis pasaulis, kuriam vien bėgimas su kliūtimis

Vien žinojimas to, ką tik nujaučia sniegas,
Ką įkvėpti sunku, ošia praviros burnos,
Skruzdės baltos minties kapiliarais nubėga,
Ir įšąla vienatvė, lig kaulų išpurto

Visą geliantį laiką ir pildosi akys,
Veidrodiniam lange aušta motinos veidas,
Paukščiai sulesa mus, prie užšalusio kapo
Skyla potvynių upės ir skauda pareiti.