Savo žvilgsniu šaukei tu tąsyk lietų
Ryte (jo neprašysi, bet vis tiek išauš).
Sutilpo tarp delnų mūs dvi planetos,
Net jų dangus, kurį regėjom iš viršaus.
Pro debesis – kelių, takelių vingiai,
Laukų žalumas, upių siūlai, ežerų taškai...
Staiga – šešėlis lingės – viskas dingo.
O gal, kad ranką stipriai gniauždama laikai?..
Sužybsi venom aštrūs žaibo tvyksniai –
Pro lašą iškreiptą pasaulį aš regiu.
Griaustinio negirdžiu – per garsiai laikas tiksi...
Tamsėja jau dangus nuo panagių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): grafas
Sukurta: 2013-02-03 10:39:15
Erdvinis su skrydžiu....
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-02-03 10:00:54
Supratau, kad skausmo kupina širdis, tačiau kūrinėlis puikus, rimas, ritmas, gera kūrinio emocija, smagu buvo pajusti nuotaiką.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-03 07:17:45
Liūdnai, bet gražiai parašyta.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-03 00:38:32
graudžiai
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2013-02-03 00:35:56
Gražiai poetiškai kalbama. Tikrai gražiai. Betgi trūksta aiškumo - kas atsitiko, kad ėmė žybsėti? Paskutinę eilutę suprasčiau taip: dangus iš skausmo buvo draskomas nagais, arba ieškoma, arba griaunama tai, kas buvo gražu. Visai gal nieko, bet iš kur tas skausmas, kodėl įvyko lūžis? Įsivaizduoti galima, bet tai turi būti tekste.