Savo žvilgsniu šaukei tu tąsyk lietų
Ryte (jo neprašysi, bet vis tiek išauš).

Sutilpo tarp delnų mūs dvi planetos,
Net jų dangus, kurį regėjom iš viršaus.

Pro debesis – kelių, takelių vingiai,
Laukų žalumas, upių siūlai, ežerų taškai...
Staiga – šešėlis lingės – viskas dingo.

O gal, kad ranką stipriai gniauždama laikai?..

Sužybsi venom aštrūs žaibo tvyksniai –
Pro lašą iškreiptą pasaulį aš regiu.
Griaustinio negirdžiu – per garsiai laikas tiksi...

Tamsėja jau dangus nuo panagių...