Man prikirpo spanus!
Ech, matau, šitiek plunksnų priberta.
Kas išdrįso? Kam niežti nagus?
Ar reikėjo? Koks tikslas? Ar verta?
Taip – prikirpo sparnus,
Bet nebuvo jisai piktavalis.
Tik pavargęs žmogus,
Kaip ir aš… kaip ir aš. Po paraliais!
Leidau kirpti ir tiek,
O dabar vis stebiuos, kam reikėjo?
Juk tos plunksnos – perniek –
Nepridengs nuogo kūno nuo vėjo.
Jos ataugs, bus ir vėl
Gražios, žvilgančios, šitaip išlauktos.
Juk dangaus iš vidaus
Niekas niekaip negali išrauti.
Tiktai aš – tik pati –
Jį pamiršti galiu ar paneigti,
Arba būti savy –
Savo dangų mylėti ir sveikti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-02-02 23:47:01
Taip, geros eilės –
nevyniojant į plunksnas!
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-02 23:17:55
Giliai čia tas dangus... bet jis pasiekiamas.
Jausmingai.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-02-02 21:39:35
Juk dangaus iš vidaus
Niekas niekaip negali išrauti.
Šilti pojūčiai, gabi autorė...
Vartotojas (-a): beveidė
Sukurta: 2013-02-02 21:18:47
Gražus... Gilus...
Anonimas
Sukurta: 2013-02-02 19:39:34
pats pavadimas išdavė, kad svetimavimo čia nebus ir tekstas tai patvirtino:)
Anonimas
Sukurta: 2013-02-02 19:25:15
Gana dramatiškas, ekspresyvus šauksmas) puikiai atspindėta tokia nuotaika)
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-02-02 14:40:50
...juk dangaus iš vidaus
niekas niekaip negali išrauti.
Labai gražiai ir šventa tiesa. Taip gera skaityti, net šviesiau akyse...ir širdyje.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-02 11:49:49
Labai gražiai suskambėjo.