Man prikirpo spanus!
Ech, matau, šitiek plunksnų priberta.

Kas išdrįso? Kam niežti nagus?
Ar reikėjo? Koks tikslas? Ar verta?

Taip – prikirpo sparnus,
Bet nebuvo jisai piktavalis.

Tik pavargęs žmogus,
Kaip ir aš… kaip ir aš. Po paraliais!

Leidau kirpti ir tiek,
O dabar vis stebiuos, kam reikėjo?

Juk tos plunksnos – perniek –
Nepridengs nuogo kūno nuo vėjo.

Jos ataugs, bus ir vėl
Gražios, žvilgančios, šitaip išlauktos.

Juk dangaus iš vidaus
Niekas niekaip negali išrauti.

Tiktai aš – tik pati –
Jį pamiršti galiu ar paneigti,

Arba būti savy –
Savo dangų mylėti ir sveikti.