Manyje tiek daug rūsių vidinių –
Požemiais gyslotais sujungtų.
Dieną jų garsus nusislopinus
Aš į naktį kuždesių einu.
Kur skrebena sendaikčių lentynos,
Kur ir tu gręži drele skyles,
O šunelis rūbą apkabinęs
Uosto vis ieškodamas manęs.
Ten močiutė meldžiasi kaip moka –
Sumaišydama maldos eilės žodžius.
Ir draugai – tik murzini pirmokai,
Nenumanantys, kas mūšiuose pražus.
Aš rūsių bandau angas užkloti –
Uždaryti aklinai plyšius.
Bet naktis kaip išprotėjus gotė
Vėl išlaužo nebūties vartus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2013-02-03 21:36:23
O aš tai daug sandėliukų turiu.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-02 23:46:47
Tas tikroviškumas žavi.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-02-01 18:11:14
Perskaičiau. Ot... toks pasipasakojimas kažkur skubant ir tiek.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-01 17:58:02
Geras eil. O paskutinis posm. ir man labai tinka.
Vartotojas (-a): Roberta
Sukurta: 2013-02-01 16:05:57
Tikroviškai. Su jausmingu išgyvenimu.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-02-01 15:04:05
Naujas matymo kampas. Įtikinančios tikroviškumu detalės. Geras darbas.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-02-01 13:22:16
Sugalvok tu man apie rūsius. Na, žavu tikrai, kad gimsta tokios mielos mintys.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-01 13:10:45
Labai patiko, šaunus eilėraštis.