Manyje tiek daug rūsių vidinių –
Požemiais gyslotais sujungtų.
Dieną jų garsus nusislopinus
Aš į naktį kuždesių einu.

Kur skrebena sendaikčių lentynos,
Kur ir tu gręži drele skyles,
O šunelis rūbą apkabinęs
Uosto vis ieškodamas manęs.

Ten močiutė meldžiasi kaip moka –
Sumaišydama maldos eilės žodžius.
Ir draugai – tik murzini pirmokai,
Nenumanantys, kas mūšiuose pražus.

Aš rūsių bandau angas užkloti –
Uždaryti aklinai plyšius.
Bet naktis kaip išprotėjus gotė
Vėl išlaužo nebūties vartus.