Eil. pakuždėti sau (LXV)

Santrauka:
Kažkas iš savęsp
Kiek eilėraščių mirė!
O, Dieve, atleisk.
Taigi aš juos paleidau.
Per vėlu atgailaut,
Bet vis tiek –
Ne priešas buvau ar esu.
Tik anksčiau neskaudėjo dar taip.
Net mintis supūliavo žaizdom.
Vaikšto žodžiai kapais negyvi.
Nežinau, kokią maldą galėčiau šnabždėti,
Bet tebūna į sielą žinia nunešta,
Kad labai, o labai jiems esu nusidėjęs.
Dar baisiau atsigręžti į tuos,
Kurie mirs.
Pelėda

2013-02-01 09:36:13

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): juodvarnis

Sukurta: 2013-02-01 14:08:18

Tai nelakstyk su GOLIU o rašyk

Vartotojas (-a): Teta_Santa

Sukurta: 2013-02-01 10:43:42

tebūna maldos visos išklausytos.
tegul nurimsta skausmas žaizdose.
tegul visi prie židinio sugrįžta,
lai negandos prasmenga liepsnose.
tegul tik šiluma, šviesa ir ramuma
kiekvieno namuose ir sieloj...