Aš negaliu priverst mane mylėti,
O būt nemylima – nebegaliu.
Prabėgo dienos, kaip vanduo pro rėtį,
Beliko tik viltis spindulėliu.
Aš vis tikėjausi, kad dar sulauksiu
Švelniausių žodžių mylinčios širdies...
Tačiau dabar žinau tvirtai - sugriausiu,
Sudeginsiu tuos tiltus nevilties,
Išlaisvinsiu save iš melo pančių
Ir vėl galėsiu atsibust laisva.
Geriau drauge man bus skaudi vienatvė,
Nei liksiu su tavim nemylima...
Liepa
2013-02-01 00:51:53
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2013-02-08 21:05:37
Save mylėti reikia, bet to tikrai neužtenka...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-01 18:17:29
Nuoširdus iškalbėjimas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-01 18:11:49
Sprendimas... išsivadavimas... Nuoširdu.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-02-01 12:50:21
Tikrai geriau vienatvė, ir ne visada ji skaudi, kartais dviese labiau skauda...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-02-01 12:00:17
Nuoširdus eilėraštis.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-01 05:28:44
Prasmingas ir gražus darbas