Aš negaliu priverst mane mylėti,
O būt nemylima – nebegaliu.
Prabėgo dienos, kaip vanduo pro rėtį,
Beliko tik viltis spindulėliu.
Aš vis tikėjausi, kad dar sulauksiu
Švelniausių žodžių mylinčios širdies...

Tačiau dabar žinau tvirtai - sugriausiu,
Sudeginsiu tuos tiltus nevilties,
Išlaisvinsiu save iš melo pančių
Ir vėl galėsiu atsibust laisva.
Geriau drauge man bus skaudi vienatvė,
Nei liksiu su tavim nemylima...