Matau — kelius užpusto sniegas,
Užlieja pievas polaidžio vanduo.
Tik kur be pėdsako jausmai pabėga
Ir kas krūtinėje — širdis ar tik akmuo?
Širdis, akmuo — kiek kartų jau girdėta.
Jausmai? Jausmai dabar nebe madoj.
Ir byra mintys lyg per retą rėtį —
Kodėl, už ką ir ką ne taip darau?
Ir kaltas kas, kad ryto vėjai pusto
Jau ne žodžius, ne nuotrupas — raides?
Sudėtum žodį, tik ir jų jau trūksta,
Kreivi klaustukai rikiuojas į eiles.
Girdžiu — vėl banalus moralas,
Velniai nematė dingusių jausmų.
Gyvenimo džiaugsmai — nektaras,
Ir neužduok tu klausimų naivių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2013-01-31 11:16:36
Nuo6irdus
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2013-01-30 08:04:14
puiku
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-01-29 22:56:58
kuo toliau, tuo labiau autorius man patinka. Oi, jo eilės ;)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-01-29 20:50:38
Ne moralas, bet vieną klausimėlį uždaviau ir sau... :)
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2013-01-29 19:50:48
nuostabios eilės
Vartotojas (-a): lietus
Sukurta: 2013-01-29 15:48:58
Pritariu Kadagiui. Labai paprastas. Nereikia galvos sukt. Ir tuo gražus.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-01-29 14:02:12
Kartais Jūsų poezijoje trikdo iškritimas iš rimo. Šiuo atveju toks yra antras posmas. Sklandesnis skambesys tada, kai eiliavime nėra "peršokimų". Paskaitykite garsiai - gal užgirsite apie ką čia aš pabambėjau.
Anonimas
Sukurta: 2013-01-29 13:58:04
Gražus labai paprastas eilėraštis.