Matau — kelius užpusto sniegas,
Užlieja pievas polaidžio vanduo.
Tik kur be pėdsako jausmai pabėga
Ir kas krūtinėje — širdis ar tik akmuo?

Širdis, akmuo — kiek kartų jau girdėta.
Jausmai? Jausmai dabar nebe madoj.
Ir byra mintys lyg per retą rėtį —
Kodėl, už ką ir ką ne taip darau?

Ir kaltas kas, kad ryto vėjai pusto
Jau ne žodžius, ne nuotrupas — raides?
Sudėtum žodį, tik ir jų jau trūksta,
Kreivi klaustukai rikiuojas į eiles.

Girdžiu — vėl banalus moralas,
Velniai nematė dingusių jausmų.
Gyvenimo džiaugsmai — nektaras,
Ir neužduok tu klausimų naivių.