Mes nužudėme dievus iš baimės, nebepajėgdami prisipažinti, kas esame iš tikrųjų. Nužudydami Dievą užmerkėme akis prieš paprastą sunkiai  pakeliamą tiesą — visa, kas yra iš tikrųjų, ens realissimum, yra ne žmogus. Dievas yra visa kita bet kokio žmogiškumo atžvilgiu.
A. Šliogeris „Bulvės metafizika“

Tikėjimas — esminis žmogaus bruožas, bet ir šiame išskirtume yra išlygų, pameni, Piraha gentį, gyvenančią esamajame laike. Antropologai ir sociologai, kalbantys apie žmogų, rodo į jo pirmapradį prigimtinį tikėjimo jausmą. Šiame darniame chore Piraha gentis sutrikdo choro darną, jo unisoną. Profesoriaus A. Šliogerio prielaida, kad žmogaus tikrovės stoka yra priežastis, o stokoje užgimęs geismas tikrovę sukurti ir šia, sukurtąja, tikėti kaip absoliučia, išslaptina šį žmogišką jausmą. Tikėjimas religiniame suvokime ir yra sukurtos tikrovės absoliutumas, paremtas vien tikėjimo judesiu. Mokslas, malantis matematinės gamtotyros girnomis Tikrovę, slypinčią už žmogaus, o ir patį žmogų, taipogi ir menas šiame suvokime tėra Tikrovės pakaitalai. Štai kodėl aš sakau: tikru įvykiu pavadinčiau kasdieną besileidžiančią saulę, bet nekasdieniškai, kantriai, švelniai, didingai ir, vis dėlto, lemtingai. Tik ji viena taip temoka... Žmogus, tiksliau, kas žmogiška, tėra tik šokinėjantys neįmenami šviesos blyksniai akyse, mūsų geismingos stokos pastangos, vidinės gyvos tylos išsiveržimas į išorę, į sustingdytas formas. Aišku, jog šios žmogaus pastangos titaniškos, vidinės gyvos tylos — geismingos stokos numarinimo mirksnis, sudėtas į sustingusią formą. Žmogiška stoka nenumarinama tol, kol ji gyva, tad, tarsiu, jog ir tikėjimas išlieka tol, kol gyva vidinė tyla (pameni, aš kalbėjau apie kurčią patirtį), kol gyva stoka, kol gyvas nerimas. Tikrovės patirtis įmanoma, ją vadina Tikrovės blyksniu, Tikrovės dovana mirtingajam, Tikrovės apsireiškimu, tiesos akimirka. Žmogus akimirkai „praranda\" savo žmogiškumą, atsiranda betarpiškoje akistatoje su tylos peizažu ar daiktu, kurį Kantas vadina „daiktu savyje\". Šioje akistatoje, priešstatoje žmogus įsiteisina save kaip individą, bet tuo pačiu judesiu jis įteisina ir priešstatoje esantį daiktą kaip bekalbį individą. „Prarasdamas\" savo žmogiškumą, jis akimirkai praranda visas žmogiškumo apraiškas: kalbą, tikėjimą, religijas, menus ir mokslus, tampa intensyviausiai reginčiu, jo vidinė gyva tyla „absoliučiai kurčia\", jis akimirkai bloškiamas į pilnatvę, numarinamas stokos geismas, jis atsiranda pradžioje. Galbūt šią akimirką vidinė gyvoji tyla veriasi siaubu, gal nuostaba ar absurdu, bet, grįžusiam į įprastą kasdienybę, vidinė gyvoji tyla taip ir lieka bekalbė, tiksliau, beraiškė, jos neįmanoma sustingdyti į jokią formą, ji negali tapti lavonu, kuriuo netaps tekanti ar besileidžianti saule, debesys, lapkričio dargana.

Tokia jau žmogaus lemtis — laukti. Ar įmanoma kitokia? Mąstau, jog — ne. Persisotinimas — pavojinga sielos būsena, man būtų baugu tapti abejingu. Sutinku, laukimas — nerimo šaltinis, bet juk šaltinis — gaivi gyva versmė. Gyvenimas — akimirkų vėrinys, tik betarpiškoje patirtyje įgytos akimirkos spindi amžinybe. Juk verta jų tikėtis ir laukti. Amžinojo Šeimininko dovana mirtingajam. Vienintelė, sustabdanti laiką, išplėšianti iš kasdienybės laikiškumo, tampanti belaike. Erosas — „benamis ieškotojas“ — grožio ir išminties... mirtingas kaip žmogus ir nemirtingas akimirkoje kaip dvasia.


Sekmadienio vakarą vienas Rusijos televizijos kanalų transliavo koncertą V. Vysockio mirties trisdešimtosioms metinėms pažymėti. Koncertą užbaigė „Daina apie žemę” („Pesnia o zemle”). O juk Vladimiras dainavo mūsų laiką, tą prabėgusį, visai nereikšmingą šios dienos žmogui, jau tarsi nutolęs savo aštriu, kimiu, gergždžiančiu  balsu mums kalbėjęs tiesiai į širdį visai kitomis mintimis, tik ne tomis, kurios skraidė viešojoje erdvėje iš aukštųjų tribūnų, kalbėjo mūsų užslėptomis mintimis. Sudegė vos sulaukęs keturiasdešimt dvejų… O kokia daina, kokios mintys ir žodžiai apie karo iškankintą žemę! Kelias įstrigusias eilutes pabandžiau išsiversti į lietuvių kalbą, nors tai sunkus ir net beprasmis užsiėmimas, juk neįmanoma perteikti kitos kalbos visų spalvų ir atspalvių, visų nors ir nežymių iš pirmo žvilgsnio skirtumų, išsaugant teksto dvasią. Kiek nutolau nuo Vladimiro ir jo „Dainos apie žemę”. Štai tos kelios eilutės, įkritusios į mano sąmonę ir širdį:

Juk žemė yra mūsų dvasia, —
Batais dvasia nesutrypiama!
Kas patikėjo, kad sudegino žemę?!
Ne, ji tik mirksniui prigludo savyje…

Taip dar niekas apie Žemę nekalbėjo, kad ji „yra mūsų dvasia” ir sudegint jos neįmanoma. Kaip čia neprisiminti Salomėjos Nėries:

Kieno tu, žeme, ach kieno tu?
Penėtoja, maitintoja.
Kad ji bylot galėtų,
Ugnim ji spjaudyt imtų.

Tu tikriausiai, žinai iš kokio Salomėjos kūrinio šios eilutės. Taip taip, tai iš „Poemos apie Staliną“… Ji suklijuota iš  keleto Salomėjos eilėraščių, bet yra kūrinyje vietų, kurios visai netinka poetės braižui. Ach, toji politika, juk labai sunku būti apolitiškam, gal ir visai neįmanoma likti abejingu vykstančiai socialinei dramai, kartais ir tragedijai, o gal dažniausiai pastarajai. Kaip skaudžiai į mus kreipiasi Salomėja:

Leiski prie ugnelės pasišildyt,
Nevaryk į rudenio audras.
Akmenėlis turi šaltą širdį
Ir mažos našlaitės nesupras.

Skrenda gervės tarsi mano dienos.
Ach, kad aš galėčiau ranką joms paduot…
Aš skurdi, skurdesnė už rugienas…
Begalinė širdgėla ruduo…

Iš laiko tolių ataidi jos balsas, kai ji, „patriotų” plakama piktais liežuviais, ir jos toks beviltiškas prašymas „leiski prie ugnelės pasišildyt“, prie sielos ugnelės… Kokie žmonės neteisūs, matuojantys Kitą savu matu, savimeilės ir savivalės matu… „dar minu šiandien aš kasdienybės slenkstį, o rytojuj — ištuštėjus nežinia. Leiski…” Žemė motutė dosni kiekvienam, tad prie užsitęsusios įžangos pridursiu H. Heinės (į lietuvių kalbą vertė V. P. Bložė) „O žemė žmonėms nebus šykšti“:

Ji duonos visiems užaugina:
Ir rožių, ir mirtų, ir grožio skaistaus,
Ir meilės, ir saldumynų —
Taip, taip, ir saldumynų — visiems.

Gražus graikų mitas apie Gają — Žemę. Ją sėklindami titanai, dievai ir pusdieviai, prievartavo Gyvybę Motiną — tokia jau šių viešpačių veikla.  Kantrioji MOTINA gimdė ir gimdo vis naujus herojus ir didvyrius — tai ir nuostabi metafora, o modernizmo ir postmodernizmo laikmetyje šis Žemės Motinos prievartavimas įgijo nenuspėjamus dydžius ir veiksmus. Nuostabiausias ir drastiškiausias šio laikmečio šūkis: „Viską galima pagaminti ir, aišku, pagaminsime.“ Pasaulis — kaip projektas, žmonių visuomenė — kaip projektas, pagaliau žmogus —  kaip projektas. Man baisus ekspertų ir netramdomos galios pasaulis, baisi užslėpta jų ideologija, nuasmeninanti žmogų, paverčianti projekto dalele, gabūs viešosios erdvės specialistai, saldus jų užmestas tinklas, tame tinkle pakliuvusi besiblaškanti projekto smiltelė — jokių asmeniškumų ir išskirtinumų neturintis vartotojas. Gyvensite ne taip, kaip norite, gyvensite tik taip, kaip reikia.

Po ilgokos įžangos laikas sugrįžti į Platono olą, kurioje regime ne daiktus, o tik jų šešėlius, o „tikrieji” yra anapus daiktų, anapus — reiškia už juslių, juslėmis nepasiekiamoje tikrovėje: idėjų, idealų, tobulumo vaizdiniuose. Substancinis individas (daiktas savaime) sąmonės judesiu, „aš“ įsakmia savivale „pagerintas“ ir sužmogintas, išplėšiamas iš būties daiktų vietovės čia ir dabar, iš „kisdamas rymo“ ir perkeliamas tarsi į kismui nepavaldžią tikrovę kaip pavyzdys, kaip atspindys daiktiškos tikrovės anapus žmogaus.

Europos kalbose „stabą“ žymintys žodžiai, tokie, kaip anglų idol, rusiškas идол, prancūzų idole, lotynų idolum remiasi graikišku eidolon, kuris, prieš įgydamas reikšmę „stabas“, reiškė „atvaizdas“, „vaizdinys“ ir „vaiduoklis“. Tiksliausias, iš esmės visiškai tikslus šio senovės graikų kalbos žodžio atitikmuo lietuvių kalboje yra „vaidulas“, kuris irgi reiškia tiek „vaidinį“, „vaizdinį“, tiek „vaiduoklį“.
Dainius Razauskas „Sustabarėjusi sąmonė: „Dvasinės stabmeldystės“ samprata“

Šis ženklų ir žodžių, sutartinių reikšmių, sąvokų ir simbolių siurrealistinis pasaulis, nenorėdamas kalbėti apie absoliutumą, kokios jis rūšies bebūtų, tiesiai šviesiai sakau, yra žmogaus sąmonėje. Vadinasi, ne daiktas ar daiktai „kalti”, kad žmogus mato tik jų šešėlius, o visas šis tūkstantmečius trunkantis „nesusipratimas” slypi pačiame žmoguje, žmogaus prigimtyje. Žmogus netiki tuo, ką juslės „mato”, o tiki tuo, kas yra už jo juslių, tarkime, sąmonė, protas, pasąmonė — tarsi atidalinta  žmogaus visumos dalis. Juk galėtų būti nosis, ranka, koja, plaukai ar bet kokia kita žmogaus kūno dalis, pavyzdžiui, žarnynas. Daiktas — nedaloma visuma, kokybė, individualumas, individualumo nepakartojamumas. Poetinė raiška apie žemę kaip visumą — netikra, duona, kurią kramtau — netikra, parneštas iš daržo agurkas — netikras, tikras šių daiktų atspindys mano sąmonėje, kuris, jau sučiuptas praktiško kasdienio žvilgsnio, suskaidomas į kiekybinius santykius.  Agurkas beveik sudarytas iš vandens, ten dar yra mineralų, vos užčiuopiamų baltymų, na gal kartus, reikia nulupti žievę, pagaliau aš jį sukramtau — nebelieka kaip tokio, kurį ką tik atsinešiau iš daržo. Šio agurko „vaizdas” lieka mano sąmonėje, prote, o jeigu nebūtų tokio daikto kaip agurkas, neturėčiau jo savo rankose, nelytėčiau jo, nekramtyčiau, netirčiau jo laboratorijoje, o ištyręs tarčiau, jog jis neatitinka mano tobulumo, idėjos, idealo reikalavimų.  Trumpai ir aiškiai tariant: jei nebūtų agurko „šešėlio” — kaip daikto savaime, nebūtų ir idėjos, tobulumo ar idealo. Tiesą sakant, šios žodinės ženklinės „neduotys“ žmogaus, žmonių visuomenės nėra pasiekiamos juslėmis, jos nukreiptos į begalybę, neturinčią ribų, ten ir randasi žmogaus protu, mąstymu pasiekiama „tikriausia tikrovė”, tiksliau — jo, jų  prigimtinė tikrovės stoka. Bučiuoju ir myluoju moterį, bet juslėmis „pagaunamas” malonumas, visa griaunanti aistra — netikra, tikra tai, kas kaip atspindys liko mano sąmonėje, lemtingoji stoka man kužda, kad tai nėra idealas, tai tik žemiška, jusliška moteris, o kasdienybė dar labiau mane įtikina, kad ji dar ir valgo, kad ji suirzusi, kad ji neatitinka mano proto, sąmonės sukurtojo neabejotino pavyzdžio.

Laboratorijos monitoriuje taškelis „tikresnis” už tą daiktą, kuris išskaidytas į taškelių santykius.
Bekalbė nežmogiškoji tikrovė, technologijų girnų malama iki neabejotino pavyzdžio, gamybos priemonėmis pagamina  n skaičių neabejotino pavyzdžio daiktų kiekį, bet, kas įdomiausia, jog tomis pat, tik įvardijama kaip dvasinė kategorija, technologijomis gaminamas ir pats žmogus. Tarus, jog jokio „šešėlio  daikto” nėra, ar atsirastų  neabejotinų pavyzdžių kontinentas? Juk gaminama viskas iš nežmogiškos (ne visai teisinga taip būtų apibrėžti, nes taip vadinamos dvasinės kategorijos irgi patenka į beribės stokos sritį) tikrovės, net ir „tikrosios tikrovės” — idealų pasaulis. Gamybai būtinas pavyzdys, pridengti stokos tuštumai reikalingas idealybės kontinentas, kuriame ir viešpatauja  savivalė nežmogiškosios tikrovės atžvilgiu, kuriame ir atsiranda „žmogus visko matas”. Nežmogiškasis pasaulis guldomas į Prokrusto lovą ir kaip Protėjas keičia išvaizdą ir pranašauja.  Visos tos kalbos, jog europietiškoji tradicija remiasi senaisiais graikais, iš piršto laužta, jos pradai glūdi Vedose, Egipto faraonų mumijose, Aleksandrijos žiniuonyse, krikščionybėje, tiesą sakant, kuri ir užgožė graikų paveldą, savaip pasisavindama ir aiškindama jį. Jo ekscelencija, hierarchas — faraonų mumijos tąsa.

Klaida, virtusi pasąmone. Teotechnomitas — du tūkstančius metų trunkanti beprotybė. Bet jeigu beprotybė truktų net šimtą tūkstančių metų, ji vis tiek nevirstų protingumu. Jei tiek pat metų truktų klaida, ji vis tiek nevirstų tiesa. Jei tiek pat, ar daugiau metų truktų nesąmonė, ji irgi nevirstų sąmone. Blogiausia — o taip jau atsitiko, — kad šita nesąmonė persikelia į pasąmonę. Taip amžinoji Azija įveikia graikus.
Arvydas Šliogeris „Bulvės metafizika”
    
Pasikliausiu Naglio Kardelio (filosofijos mokslų daktaras, subrendęs kaip filosofas laisvoje Lietuvoje) Platono „Eidas” aiškinimų, nes, mano supratimu, senųjų graikų sampratos laiko tėkmėje įgijusios visai kitokias reikšmes. „Eidas“ lietuvių kalbos atitikmuo „veidas” yra visų begalinių daikto juslinių virpesių bendras vardiklis, herakleitiškojo kismo rymantis branduolys. Štai šitas daiktas šiapus čia ir dabar esantis, juslinis, akivaizdus, neabejotino pavyzdžio daiktas, kaip šito daikto bekalbės įvairovės nežmogiškumo telkinys.

Štai tas kitas požiūris į Platono olą, nežmogiškoji tikrovė yra pradas visiems žmogiškumo veiksmams, nes nė vieno žmogiško veiksmo nereikia nežmogiškajai tikrovei. Jei kas ir sieja ją su žmogumi, tai naikinimas Kito, reikalingas kaip formos išlikimui, bet ir šiuo veiksmu žmogus toli pralenkia bekalbę tikrovę, pasižymi naikinimu ne iš reikalo, bet dėl įgeidžio, totaliu naikinimu.

Pro savo olos langą matau kaimynų kriaušę, kaip neabejotiną pavyzdį kriaušių rūšies įvairovės, savo juslėmis pagaunamą, bet niekad nesugaunamą rymantį kismą, akimirką, nes kitoje akimirkoje ji bus jau kita. Br. Radzevičius savo knygoje „Priešaušrio vieškeliai” pasakoja apie dailininką, bandžiusį nutapyti prieš jo langą esančią mūro sieną, bet jam nesisekdavo tai padaryti ištisus penkerius metus. Visi jo mėginimai buvo tik kopijos to, ką savo juslėmis „sugaudavo”. Nenutapysiu ir aš kaimynų kriaušės, tegaliu pateikti jos kopiją žodine, ženkline raiška. Grįžti prie ištakų man reiškia grįžti prie senųjų graikų išminties meilės, prie daikto savaime išsaugojimo, prie meilės vietai, čia ir dabar, ir štai čia — Eglėkalnio gatvės gale — esančios daiktų įvairovės, prie juslinių daiktų virpesių puokštės ir tos virpesių puokštės atspindyje išgriebti šventos, belaikės akimirkos grūdą, nes akimirka nesikartoja, daiktas kisdamas rymo. Žemė žmogaus įsčios, teisus H. Heinė, ji nebus žmogui šykšti, ji, Žemė, dovanoja man gyvenimą, tą tarpą tarp gimimo ir mirties, ir dar leidžia pasirinkti, bet jau tose nubrėžtose ribose, priima kūną, o ne žmogų belaikei akimirkai, kuriai nereikalingas nei laikas, nei erdvė, nei Platono ola, nei Salomėjos „Leiski...“.

Dalija, nuoširdus į estintį nukreiptas Tavo kūrinio tekstas, besikartojantys „vis tiek” tarsi nubrėžia tas mano minėtas ribas, „vis tiek” išeinant teks pasilikti čia, žemėje, kažkur pakelėje, paskutinėje belaikėje akimirkoje, nes ji nepasikartos. Tu sakai, jog aš išgyvenau savo mirtį, ir tai tiesa, aš ją išgyvenau savo juslėmis, bet ne žmogaus sukurtomis abstrakcijomis. Išgyvenau sekmadienio pavakare spalio mėnesio pabaigoje, artėjant laikrodžio rodyklėms prie vakaro septintos atžymos, purkštaujant be paliovos darganai, rūškaname sekmadienio vakare, ledėjant mano rankoms ir kojoms, ledinės tamsos ir siaubo akimirkoje. Aš nežinau, kokia bus mano kita mirties akimirka, tai žmogui neduota, bet tuo ir didingas žmogus, jog žinodamas apie neišvengiamą riba, jis ja negyvena, nebando susimuliuoti tos akimirkos. Visos literatūrinės mirtys — pakaitalai. Net ir sugrįžę į šį krantą kažko esminio pasakyti negali, šį peržengimą galima tik jausti visu savimi, neišskiriant iš visumos sąmonės, proto, širdies ar žarnyno. Lavonas tylus, bekalbis, jau ne žmogus su savo beribe stoka ir geismu. Gal ir grubiai sako senieji graikai: „lavonai už mėšlą išmestini”. Chufu piramidės kamputyje dar vis tęsiasi kažkokio gal ir suvaikėjusio senio „tarsi būtis”, dvasinė „amžinatvė”…

Ne Daniell  straipsnis, ne jo paties tikėjimo persikeitimas, bet pati Piraha gentis sukėlė daug prieštaringų minčių, tiesiog neįsirašančių jau į mano susidariusią pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą.
Atsivertimas iš tikinčiųjų luomo į laisvamanius, aišku, svarbi patirtis, bet svarbesnė — Piraha genties žmonės, savo gyvenimo kokybe iškrentantys iš įprasto, nusistovėjusio supratimo, jog žmogus esą iš prigimties tikintysis, t. y., religingas. Mane glumina ši gentis, neįsirašanti į įprastą žmogaus kaip iš gamtos kilusios, bet gamtą peržengusios būtybės sampratą. Tiksliau, kaip kuriančios būtybės sampratą, savyje glūdinčia tuštuma geismingai ir aistringai kuriančią antjuslinius pasaulius, menus, mokslą, religijas. Pasiremsiu antropologijos ir archeologijos pasauliniais autoritetais. M. Gimbutienė, atkasusi Senosios Europos iki istorinį vaizdinį, pagal rastus to meto įrankius, kapavietes, kapus, meno ir religijos dirbinius nupiešusi išties įspūdingą Motinos Deivės civilizaciją, negali pagrįsti šios Piraha genties išskirtinumo. Nors, tiesą sakant, labai mažai žinių apie genties papročius (jei tokie yra), gyvenimo būdą (maisto rinkėjai ir medžiotojai), bet šiuolaikinio labiausiai paplitusios religijos atstovo atsivertimas, atsisakymas sukurto pasaulio mito dogmos, atsisakymas elementariausios religinės formos — protėvio — tetemo išpažinimo išties įspūdingas. Kūryba, nukreipta į begalybę, vienas išskirtiniausių žmogaus bruožų, jos nebuvimas, atminties nebuvimas — viskas esamajame laike, mažas tarpusavio bendravimas, genties izoliacija nuo žmonių pasaulio (bet kalboje jau užtinkami svetimžodžiai), gluminantis šios genties asmenų (kaip sunku šią sampratą taikyti?) laimės išgyvenimas, drįsčiau tarti — pilnatvės, tenkinamasis esamu, netelpa į jokią modernaus žmogaus sampratą apie laimę, laisvę, gyvenimo kokybę. Bet įrankių „moderniškumas” – mačetė, kuri, anot antropologų, turėtų atsirasti ne anksčiau žalvario amžiaus. Kas tai? Tiltas tarp beždžionės ir žmogaus? Darvino teorijoje iškritusi, bet numatoma grandis? Kažkokia gamtos išdaiga, dar smegenų dėžutėje neįvykdžiusi keleto esmingų jungčių tarp atskirų smegenų darinių? Kosminio atklydėlio ir vienišiaus versija atmetama. Savo evoliucijos pakopoje sustingęs gamtos darinys labai panašus į kitas evoliucijos sąstingyje išlikusias gamtines būtybes. Vien ką reiškia jų atsisakymas amerikietiško gyvenimo būdo (juk žino apie jų buvimą) ir pasaulių Kūrėjo, jo Sūnaus aukos už nuodėmėse skęstančią žmoniją, šia auka jos atpirkimas, antjuslinio ir juslinio pasaulio valdovo, kurio apsireiškimus mes „matome” gamtos daiktuose. Gal Piraha gentis patvirtina tuštumos žmogaus, jo geismingą ir aistringą troškimą titaniškomis pajėgomis nusimesti žmogiškumo naštą ir susigrąžinti prarastąjį žalią rojų? Išsiveržti iš nestabilaus Babilono ir moderniojo pasaulio dangoraižių džiunglių, sugrįžti į pilnatvę.

Ką aš noriu pasakyti? „Niekio ir Esmo” (autorius A. Šliogeris) paskutiniame skyriuje „Melancholijos archipelagai“ profesorius jau nebe profesorius, o žvejas ir skaitmeninio foto aparato valdytojas, pasiklydęs tarp Grudos pakrančių, esančių juslinėse patirtyse, betarpiškai atsivėręs joms, nusimetęs kalbos naštą, žvejoja upėtakius, pamiršęs žmogaus istoriją, jis — jos pradžioje, jis prie bekalbių daiktų, esamajame laike, betarpiškame jusliniame potyryje. Man, nors tai atrodo  nesąmonė, jis labai panašus į Piraha genties atstovą prie Amazonės intakų, išgyvenantis juslinę pilnatvės idilę. O jo ištarmė apie meilės kilmę irgi dera prie šios patirties. Ne viltimi reikia gyventi, ne nuopuoliu, nuodėme, ne atgaila, ne prisikėlimu, ateitimi, bet čia ir dabar, štai čia ir daugiau niekur. Graikų palikime „meilė” išsiskleidžia net šešiomis spalvomis sampratose: eros, storge, agape, mania, pragma, ludus. Eros įvardijama kaip aistra, ji apima ir užvaldo žmogų, atima galimybę samprotauti, šis jausmas beprotiškas, aukščiausias pasitikėjimo laipsnis tarp moters ir vyro. Taip turėtume mylėti, taip turėtume gyventi. Oskaro Milašiaus „Tolimosios daina”, „Laiškas Storgei” — mįslingosios mylimosios vardas  Storge Androginos (storgė – meilė, švelnumas, Androgine —androgynos  – dvilytis), mistinė, begaliniuose toliuose juslėmis nepatirta, bet gyvybe pulsuojanti juslinė moteris, susiliejusi į dvilytį darinį, kaip nežemiška švelnumo apraiška — ar galima tai įvardinti kaip aistrą? Ar galime įvardinti kaip aistrą agape — pasiaukojimas, graikiškame žodyne verčiamas į lietuvių kalbą kaip meilė. Pragma — išskaičiavimas, ludus — žaidimas, storge —  prisirišimas, primenantis draugystę, partnerystę? O mania  — nerimas, liūdesys, netikrumas, pavydas? Mes neturime kaip senieji graikai tokių meilės žodžių ir sampratų, bet tai nereiškia, kad šio jausmo neišgyvename, neišgyvename šio jausmo atspalvių. Tiesa, krikščionybė pasisavino graikišką agape — (neoplatonizme — sielų puota) — Jėzaus meilė, aukščiausias  dieviškasis jausmas.  Ir dar: eros — net ne jausmas — stichija (lietuvių kalba gaivalas, pradas), pagal juslinio poveikio galią niekas pasaulyje negali su aistra-eros susilyginti. Gal ir taip, o gal ir ne. Šis jausmas asmeninis, ir jausmo intensyvumo išgyvenimas priklauso ne tik nuo prigimties, bet ir socialinės, mistinės, religinės patirties. Galbūt profesorius Arvydas teisus, kalbėdamas apie senuosius graikus kaip polio žmones, kaip darnos žmones, nors tiesa nėra kylanti iš žmogaus, dažniausiai ji yra bekalbė kaip Grudos žvejys — profesorius Arvydas, parašęs aibę storų knygų, bet nutilęs prieš bekalbį estintį, griebėsi skaitmeninio fotoaparato, modernaus pasaulio įrankio, kad įamžintų skaitmeninėje laikmenoje į kalbinę raišką nepasiduodančią  akimirkos nuostabą.

Sokrato svarstymų ir aiškinimų tikslas — „padėti pašnekovams patirti veiklią savimi labiau už kūną susirūpinusiu sielos galia, leisti jai susitelkti, susikaupti savyje, laisvai pasinerti į tyrą mąstomos neregimybė gaivalą ir išgyventi iškilų kontakto su mąstomybe patosą (gr. „patos” — aistra ), mąstymo artumo ir ramybės būseną.” (Platono „Faidonas”).  „Faidone”  kūnas laikomas pikčiausiu sielos priešu, netinkamu bendrininku ir nelabu gundytoju, kuris siekia pavergti sielos meilę (gal čia „patos”) ir panaudoti ją savo nedoriems kėslams įgyvendinti. Sokrato kalbų tikslas — „užkeikti šį blogą sielos palydovą ir priversti jį mirti, žiūrėti ne kūno, bet sielos akimis bei įžvelgti joje (mirtyje) ne skaudžią nelaimę, o didingą dvasios įvykį.” Juk šios ištarmės ankstesnės daugiau kaip 500 metų negu krikščioniškoji aukos ir prisikėlimo misterija. Mano širšynas nerimsta; kur čia galima „patalpinti” Piraha genties žmones?

Platono „Puotoje”: „Kas yra meilė tam, kas gražu? Mylintys tai, kas gražu, geidžia – ko? Ogi jie geidžia kad tai jam priklausytų. Laimingieji laimingi todėl, kad gavo tai, kas gera. Toks noras ir tokia meilė yra bendra visiems žmonėms. Nors meilė turi daug vardų, bet tikrąją mes atskiriame ir vadiname meile. Visa kita galima būtų pavadinti kūryba. Meilė – visoks gero ir laimės troškimas. Tai, ką žmonės myli yra ne kas kita, kaip gėris... Nėra stipresnės aistros už erotinę ir visos kitos jai paklusti”.

Tarsiu: aistra — kas betarpiška, kas iš gelmės, kas nesumeluota, net svetimybė pačiam žmogiškumui, Transcendencijos dovana žmogui. Meilė — žmogaus kūryba, absoliutus žmogiškumas, be aistros ji būtų prėska, be pipirų ir druskos, ji nėra žmogui duota, ji — viena iš žmogaus galimybių, ją reikia išauginti kaip žodį, kaip duoną.

Gal aš ir klystu, gudragalvis Homeras Odisėją į kelionę išsiuntė tam, kad jis išsaugotų save kaip mirtingą žmogų. Iki graikų ir po graikų mirtingas žmogus „prarado“ mirtingumą įvairiuose tikėjimuose ir religijose, net ir šiuolaikinio modernaus mokslo mituose. Aiškinimas apie „astralinį vėją“ „transpersonaliniuose išgyvenimuose įvyksta apribojimų transcendencija“ — ar čia dar ne viena „nemirtingumo“ atmaina? Transcenduoti — peržengti ribas. Fizinis kūnas mirties neperžengia — kapo uoloje išnyksta, praranda savo formą ir substancionalumą, ir individualumą, o su dvasia, nemirtinga siela, nemirtinga vėle, susijungimai su absoliučiu nemirtingumu, sunku suskaičiuoti ir įvardinti „peržengimus ribų“ į nemirtingumą. Štai R. M. Rilkė: „tik vienąkart ir niekada“... atodūsis, įvarantis siaubą, o ten, idėjų lygmenyje — amžina, ten nemirtinga. Beje, į idėjų pasaulį kelią atrado ir nurodė senieji graikai... Aklasis Homeras dainius regėjo kitaip negu išminčiai: Itakė  — žmogiškumo maksima — sunkiai pasiekiama. Kirkė, Kalipsė, sirenos ir latofagai — visi jie iš ten, iš nemirtingumo. Pradžios žmogų turėjo apimti bežadis siaubas ir bežadė nuostaba... suvokusį save kaip mirtingą...“ Mat mes jausdami išsisklaidom; alsuodami patys /dingstam su iškvėptu oru; lyg blėstančios anglys/kvepiam silpniau, vis silpniau. R. M. Rilkė „Duino elegijos“

Taigi, Daniell, krikščionių pastorius gavo užduotį išversti į Piraha genties kalbą „Naująjį Testamentą”, atversti Piraha genties žmones į tikrąjį tikėjimą. Atrodo ši užduotis visai nesudėtinga: suprantama, išversti „Naująją žinią” darbas ne iš lengvųjų, bet atversti „primityvus”, „laukinius” nėra taip sunku. Jie bus sužavėti dangiška meile, kalte ir nuodėme, kalčių atpirkimu, auka ant kryžiaus, tikėjimo paslaptimis ir prasmėmis, tikromis vertybėmis. O įvyko visai atvirkščiai, atvirto pats pastorius į netikintį, nors tam paaukojo savo santuoką ir šeimą. Kas čia per stebuklas? Juk antropologijoje tikėjimas ir religingumas tapęs dogma, paremta daugeliu tyrimų, bendravimu su primityvais, sukūrusiais elementarias religines formas. Įdomu tai, kad Daniell ypatingai sužavėjo Piraha genties žmonių gyvenimo kokybė, jų laimės jausmo išgyvenimas, tikrai labai sunkiomis pačiam gyvenimui sąlygomis Amazonės baseino atogrąžų miškuose. O gal šios sunkios ir „baisios“ sąlygos mums? Piraha genties žmogus klausia Daniell: ar tu matei, ar kalbėjai su Jėzumi? Atsakas juk aiškus: nei mačiau, nei kalbėjau, aš tai išskaičiau iš raštų knygos, tai perdavė man mano tėvai, tradicija. Kaip tu gali kalbėti vardu to, kurio nėra? Kaip tu gali tikėti tuo, ko nėra? Esminiai klausimai, į kuriuos atsakymo Daniell nesurado, o į pateiktus atsakymus genties žmonės nekreipė dėmesio, arba tai juos nuoširdžiai prajuokino. Taip taip, nuoširdžiai prajuokino… O vis tik tikėjimas yra prasmių prasmė mums, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonėms, gal ne visiems, bet kuriantiems save kaip meno kūrinį, išardantį ir vėl sudėliojantį be dvejonių svarbu. Menki juokeliai...

Ar verta tapyti žvaigždę? (A. Šliogeris)

Man žvaigždė ir yra toji absoliuti svetimybė, nutolusi milijardais šviesmečių, bet kartu labai artima, nors ji niekad nebus užgrobta ir pasisavinta, netaps mano vertybe, reikšme, ji man palieka kaip Būtis, kaip „grožis”, kurį kada ir kas nors nutapys, bet ši tapyta niekada nebus „tikresnė” už toliuose nakties danguje blyksinčią Būties kibirkštėlę. „Žvaigždė” tapusi nuolat kartojamu poetiniu įvaizdžiu, metafora, bet drįstu manyti, kad nuo daugelio kartojimų ji netapo banali ir pasiekiama, o lieka neišsakomai nutolusi, bet vis tokia pat artima ir geidžiama. Perfrazuojant Arvydo mintį, galiu paklausti, ar verta ką nors rašyti apie žvaigždę? Paklausęs taip, iškart tampu tyliu. Beje, prisimenu, Pirahų genties žmonės išbadė pastoriaus namelio stogo dangoje skyles tam, kad galėtų stebėti žvaigždes. „Laikas” nėra Būties elementas, „laikas” — žmogaus ir tik žmogaus išrastas matas, vien šiuo pažiūriu, jog žmogus negali „sukurti” Būties, jis gali kurti tik Būties pakaitalus. Nesigilinant į filosofines kategorijas, pasikliaujant vien LKŽ : „būtis” – objektyvi tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo mūsų sąmonės (na kaip „žvaigždė”), ir norėdami ją „paversti” vertybe, reiškiniu, nors ji pati prasminga — akivaizdi tik pačiai sau, kaip daiktas savaime, todėl ir bereikšmė, reikšminga tampa mums, žmonėms. Žvaigždę kaip kokybę išskaidome į kiekybinius santykius: nuotolį, žvaigždės dydį, ryškumą ir dar į daugelį reikšmingų kiekybių ir santykių. Nekasdieninėje žiūroje ji „daiktas savaime”, esmingai artimas, bet ir nutolusi taip, kad niekada netapsianti vertybe ar reikšme. Tik pažinimo objektyvas ją priartina iki nepadoraus atstumo ir šia akimi paverčia „svajonę” kiekybinių santykių žaismu: pragariška paviršiaus temperatūra, sunkiai suvokiamu dydžiu ir žvaigždės branduolyje vykstančiais procesais, pražūtingais ne tik žmogui kaip gyvai būtybei, bet ir Žemei, Visatai… Mūsų protėviai dangaus kūnų kelią žymėjo žemėje šviesulių stebyklose kaip nesutrikdomą, nesuklystančią, nepajudinamą, nuo žmogaus norų nepriklausomą tvarką, gyveno darnoje su šia paslaptimi, susieję savo svarbiausius įvykius ir darbus. Matomas protėvių „laikas“ dangaus šviesulių stebyklose palaipsniui, priklausomai, kaip žmogus išmoko skaičiuoti (atimti, dalinti, dauginti ir sudėti), tampa „suvaldytu“ ir subjektyviai pažiniu, matuojamu ir skaičiuojamu poeto Vl. Šimkaus „Kryme“ posme:

Poetai, kaip jūs atsilaikėt
ties amžių tuštuma baisia?
Ar ji kaip laikrodžiuose laikas
pati slypėjo jumyse?..

Dangaus šviesuliai, dangaus kūnai tapo astrologų, astrofizikų, astronomų pažinimo  objektai, kasdienybei pakanka įveržtos laikrodžio spyruoklės ar įkinkyto elektrono prietaiso skalės. Matytas protėvių „laikas“ tapo grynuoju santykiu, apgobusiu daiktišką būties peizažą, mūsų dainose tapo „visagaliu“, lemiančiu ne tik technologinių procesų eigą, bet ir žmogaus likimą. Milijardais šviesmečių nutolusi žvaigždelė objektyvo akimi tampa žmogiška, Žemės tikrovės daiktu sunkiai suvokiama nešvankiu dydžiu, termobranduoliniais procesais besispjaudančia pabaisa, o ne viltinga vienatvės šviesele. Akimirkos belaikiškumas, Heraklito „kisdamas rymo” akivaizdus, bet nuo žmogaus nepriklausantis kismas perkeistas į laiką, t. y., sužmogintas, bet aš tau nesiūlau savo varianto — belaikės akimirkos ar „kisdamas rymo”, lai tau šis veiksmas tampa laikišku, kaip ir tose dainose, kuriose meldžiamasi  ir maldaujama savajam sukurtam stabui — Absoliučiam Santykiui — veiksmui. Aš liksiu prie žvaigždelės ir nebandysiu jos sužmoginti žmogiškaisiais matais, ji man dar šiek tiek spindės, o man išnykus, spindės kam nors kitam, pamilusiam vienatvę ir jos palydovę — bevardę artimai tolimą žvaigždelę. Prieš panirdamas į nenuslenkančią tamsą, jei spėsiu, būtinai pasimelsiu už mirties ribos likusius, kad jie nors sykį išvystų tekančią ar besileidžiančią saulę, spindinčią toliuose žvaigždelę, kaip regėjau aš juos, nepripėduotus žmogaus savivalės. Bet tokia patirtis iš liūdesio, iš melancholijos salynų, kurie kartais atsiveria kasdienybės ir pragmatiniame okeane besiblaškančiam mirtingajam.