Santrauka:
jau paskutinis, sugrįžau į realybę
Lengva sumaištis. Nukabintas nuo sienos paveikslas
Nužvelgia akim į įskaidrintą krištolu sielą.
Stebiuosi ir vėl. Priešais saulę peizažas toks keistas,
Kad imi vėl tikėti, keičiasi viskas... Pamėlęs
Kraštelis dangaus spinduliuoja vaivorykšte. Tiesiai
Virš manęs miglom susitelkęs likimas prabėga.
Ir smegenys mano – skausmu suvešėjęs pelėsis,
Pajunta galingą gyvenimo esamą jėgą.
Paskleisiu energiją, sklindančią rudenio vėjais,
Nuplausiu lietum, sušukuosiu išblukusius plaukus.
Brandinsiu tą derlių, kurį dar jaunystėj pasėjau
Ir rinksiu saulėlydžio auksą, likimą sulaukus.
Lengva sumaištis susimaišė su vakaro dulkėm.
Pritilęs paukštelis vėl grįžtą į savąją gūžtą.
Tiktai jūs nešaukit piktai ant manęs ir nepulkit,
Galingi ir stiprūs audroj... Juk ne vienas palūžta...
spika
2013-01-29 09:22:39
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-01-29 20:38:40
„Ir rinksiu saulėlydžio auksą... “ Skaudesnės mintys tolsta, viltis pasitinka. Geras eil.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2013-01-29 19:52:04
išjausta,širdinga, jautru
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-01-29 16:25:13
Pajaučiama ta energija...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-01-29 13:57:26
Labai žmogiškos savęs paieškos. Skaudėjimas dėl pasaulio netobulumo- mąstančių privilegija.
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-01-29 09:35:11
Gražus toks naujas kalbėjimas
Anonimas
Sukurta: 2013-01-29 09:24:41
Labai gražu