Lengva sumaištis. Nukabintas nuo sienos paveikslas
Nužvelgia akim į įskaidrintą krištolu sielą.
Stebiuosi ir vėl. Priešais saulę peizažas toks keistas,
Kad imi vėl tikėti, keičiasi viskas... Pamėlęs

Kraštelis dangaus spinduliuoja vaivorykšte. Tiesiai
Virš manęs miglom susitelkęs likimas prabėga.
Ir  smegenys mano – skausmu suvešėjęs pelėsis,
Pajunta galingą gyvenimo esamą jėgą.

Paskleisiu energiją, sklindančią rudenio vėjais,
Nuplausiu lietum, sušukuosiu išblukusius plaukus.
Brandinsiu tą derlių, kurį dar jaunystėj pasėjau
Ir rinksiu saulėlydžio auksą, likimą sulaukus.

Lengva sumaištis susimaišė su vakaro dulkėm.
Pritilęs paukštelis vėl grįžtą į savąją gūžtą.
Tiktai jūs nešaukit piktai ant manęs ir nepulkit,
Galingi ir stiprūs audroj... Juk ne vienas palūžta...