Santrauka:
Čia ne savam žmogui, su kurio jau daug metų einam viena kryptimi...
Klajoju labirintuose minčių –
Svarstau, už ką mokėti verta.
Tavosios atgailos ten negirdžiu,
O melą taip sunku pasverti.
Ar atlaidumas sugebės ateit
Į mano sielos klaidų dvarą?
Juk tu į mūsų avilį nešei
Tik suodžius. O ėmei nektarą.
Nebekrapštyki šašo nuo žaizdos –
Ją laikas jau beveik užtraukė.
Bet neištirps tas ledas niekados,
Kur garsiai tavo šunys kaukė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-01-27 22:27:40
Palietė, juk taip gyvenime ir būna...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-01-27 18:55:59
Juk tu į mūsų avilį nešei
Tik suodžius. O ėmei nektarą.
Labai skausminga...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-01-27 18:31:14
...skausmingai...
Anonimas
Sukurta: 2013-01-27 16:49:14
Sveikinu prašius tikrai mano manymu labai gerą eilėraštį.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-01-27 16:21:47
Lengviausia būti atsiliepti kūrinio pavadinimu ;-)
Abejočiau, ar dėkinga gerą kūrinį užbaigti tik tokia eilute (rimas? prasmė?)...