Klajoju labirintuose minčių –
Svarstau, už ką mokėti verta.
Tavosios atgailos ten negirdžiu,
O melą taip sunku pasverti.

Ar atlaidumas sugebės ateit
Į mano sielos klaidų dvarą?
Juk tu į mūsų avilį nešei
Tik suodžius. O ėmei nektarą.

Nebekrapštyki šašo nuo žaizdos –
Ją laikas jau beveik užtraukė.
Bet neištirps tas ledas niekados,
Kur garsiai tavo šunys kaukė.