Ant lango užuolaida vėjo plevena per naktį,
mėnesiena mažyčiais kristalais vis krinta į žemę.
Vėl galvoji tyloj, skaičiuoji – gali ko netekti,
kai šventadienio rytmečio žiežirbos ateitį lemia.
O po ąžuolu, vingiuose lapų skruzdės ropoja
ir smėlėtas takelis į tolį, į nežinią veda.
Bandai pastatyti ant žemės nuskausmintą koją,
o ji, tartum rąstas supuvęs, jaunystės vis gedi.
Kai gatvėj rodyklės sukausto pavargusį protą,
sulapojus mintis pasiskleidžia po tolstantį dangų,
meti viską, keliauji į ten, kur laisvė paklota
tavo sielai žaibuojančiai. Sutemos kalasi vangiai...
spika
2013-01-25 11:13:40
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Roberta
Sukurta: 2013-01-25 23:07:52
Kvepia nostalgija.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-01-25 21:00:59
„sulapojus mintis pasiskleidžia po tolstantį dangų“... Ir tada – į kelią.
Naujai nuskambėjo jausmai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-01-25 18:36:24
Liūliuojančiai ir nostalgiškai. Kodėl ne į lyriką?
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-01-25 17:54:53
Kelias šaukia? :)
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2013-01-25 13:39:21
minorinis, bet šviesus, patiko
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-01-25 12:43:41
Truputėlį minorinis