Ant lango užuolaida vėjo plevena per naktį,
mėnesiena mažyčiais kristalais vis krinta į žemę.
Vėl galvoji tyloj, skaičiuoji – gali ko netekti,
kai šventadienio rytmečio žiežirbos ateitį lemia.
O po ąžuolu, vingiuose lapų skruzdės ropoja
ir smėlėtas takelis į tolį, į nežinią veda.
Bandai pastatyti ant žemės nuskausmintą koją,
o ji, tartum rąstas supuvęs, jaunystės vis gedi.
Kai gatvėj rodyklės sukausto pavargusį protą,
sulapojus mintis pasiskleidžia po tolstantį dangų,
meti viską, keliauji į ten, kur laisvė paklota
tavo sielai žaibuojančiai. Sutemos kalasi vangiai...