Nakties sienos ištirpsta, šešėliais nukloja
Miestą mano. Ten virpa tiek daug žiburių.
Pasiklydus laike, viena šokdama koja,
Tu likime, barstai trupinėlius. Tikiu,
Kad nuvesi mane, kur liepsnoja dar laužas,
Akivarai traukia pasinert į gelmes.
Dūžta mano viltis ir atgimsta iš naujo.
Kur lemtis, nežinau, pasigriebus nuves.
Už langų lyg atodūsiu aidas plevena.
Virš namų sutema. Tarsi valtis rūke.
Mėnesiena sušalo ir krinta į žemę,
Tyliai prašos ateit į svečius pas mane.
Dar palauksiu aušros. Tegul skverbias į širdį,
Te suteikia vilties ši palaima ugnim.
Sniego gėlės ant stiklo. Dangus mane girdi...
Aš tikiu, kad viltis pasiliks su manim.
spika
2013-01-24 12:22:54
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2013-01-24 22:32:59
Gražus, viltingas kūrinys
Vartotojas (-a): Roberta
Sukurta: 2013-01-24 20:58:35
Tarsi išėjusi pasivaikščiot po miestą.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-01-24 19:16:08
Miesto paveikslas, kuriame sklando tikėjimas ir viltis. Gerai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-01-24 18:25:21
Viltingas, ne veltui toks ir eilėraščio pavadinimas.
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2013-01-24 13:21:27
skaitau, o mintyse kirba mintis, kad tekstą dainuoti reikia.
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2013-01-24 13:12:24
Daug, labai daug spalvų šitame mieste. Išsakyta lyg vienu atodūsiu.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2013-01-24 12:33:46
Gražu, viltinga...ir miestas nutolęs...