Nakties sienos ištirpsta, šešėliais nukloja
Miestą mano. Ten virpa tiek daug žiburių.
Pasiklydus laike, viena šokdama koja,
Tu likime, barstai trupinėlius. Tikiu,

Kad nuvesi mane, kur liepsnoja dar laužas,
Akivarai traukia pasinert į gelmes.
Dūžta mano viltis ir atgimsta iš naujo.
Kur lemtis, nežinau, pasigriebus nuves.

Už langų lyg atodūsiu aidas plevena.
Virš namų sutema. Tarsi valtis rūke.
Mėnesiena sušalo ir krinta į žemę,
Tyliai prašos ateit į svečius pas mane.

Dar palauksiu aušros. Tegul skverbias į širdį,
Te suteikia vilties ši palaima ugnim.
Sniego gėlės ant stiklo. Dangus mane girdi...
Aš tikiu, kad viltis pasiliks su manim.