Trenkei durimis, išėjai ir... Papūskit!
O kiek mūsų pirkioje liko dar vis.
Žiūriu štai į kelią, eilėraščių šūsnį...
Tikiuosi — pareisi, kai skausmas užgis.
Juk vėtyta, mėtyta skaudžiai Likimo.
Bridai, nepalūžai, ėjai (kas tave sulaikys?)
Sėdžiu prie lango, kaip motina rymau —
Neduokdie, kas užsklęs šito namo duris.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-01-24 18:21:43
Na, ir tegul - vėliava jam į rankas ;)
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-01-24 14:14:36
Taip trūksta Feng šui trūksta
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-01-24 12:32:02
Geras jausmas, kai tavęs laukia. Man patiko. Jei kam nepatinka, tegul neskaito
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2013-01-24 10:38:50
Namų sergėtoja. Jauku, kai kažkas vis lauke.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2013-01-24 10:27:23
"Kažkas kažką paliko, kažkam tai nepatiko, viltis - sugrįš, dar vis gyva, tai reikia pamoralizuot begėdį tą poezijos eile.", standartai, arba meilė pas vieną išblėso, ir reik ieškot kaltų, arba - meilė neabipusė, kažkas kažką paliko, ir kažkuriam tai nepatiko. tokio pobūdžio eilėraščiai man atrodo dienoraštiniais, ir viskas. (ne prasmingais dienoraštiniais įrašais, o dienoraštukais.)