Trenkei durimis, išėjai ir... Papūskit!
O kiek mūsų pirkioje liko dar vis.
Žiūriu štai į kelią, eilėraščių šūsnį...
Tikiuosi — pareisi, kai skausmas užgis.
Juk vėtyta, mėtyta skaudžiai Likimo.
Bridai, nepalūžai, ėjai (kas tave sulaikys?)
Sėdžiu prie lango, kaip motina rymau —
Neduokdie, kas užsklęs šito namo duris.