Laukų vienuma baltu topoliu gaudžia,
Senolių kalvelė tyli
Mūs mažą būdelę lyg avilį glaudžia -
Žiema čia balta ir gili

Vis šiaušias smarkiau ir ledėja,ledėja
Visi mūs takeliai ,takai,
O temstantys debesys liūdesį sėja,
Kurį pasigauna rūkai.

Jau sibiro šmėklos vaitoja atklydę
Ir supa sniego dykyne...
Užpustė į mišką mūs vienišą brydę -
Nejau ji jau bus paskutinė?

Berželį užpustė,užpustė žemę,
Užpustė dienas ir naktis -
Iš kur tiek sniego žiema šita semia?!
Sminga speigo akis

Į mūsų sielas ! Plaukai ledėja
Vaikų iš ryto prie sienų,
Pūga, pasikinkius išbalusį vėją,
Šerkšnoja ant mūsų blakstienų !

Krosnele geroji, širdele ugnine,
Nors tu paprasta geležinė,
Bet mūsų likimai tave apipynė -
Dabar tu brangiausia Tėvynė

Esi mūs maldoj, gyvybės tęsėja -
Ir dieną ir naktį liepsnoji,
Net šalčio trisdešimt laipsnių vėją
Sutramdai, buržuika brangioji !

Vanduo kibiruos čia  pernakt suledėja
Ir duona į ledą sušąla,
Bet tu panaši mums i gerąją feją,
Stebuklu  kur padengia stalą !

O sniego baltumas, net akina sielą !
Tokia gamtos nekaltybė...
Ir rodos užpustė  kraujosrūvų gėlą
Ir Angelo Žemė beribė

Visa baltoj simfonijoj skęsta -
Dangaus Varpai prisikėlę,
Nutrynė nuo žemės niekšybę ir klastą...
Ji primena Viešpaties Gėlę...

Tokioj šventenybėj, ar gali bujoti,
O Dieve, žaizda begalinė -
Godūs klanai, suplūdę į votį
...Atimti mūs Žemę  Tėvynę?

Dangaus Kunigaikšti,palaiminki dūmą
Mūs geležinės krosnelės,
Duok mums sveikatą, sielos tvirtumą !
Baltosios pūgos avelės

Tupias prie slenksčio nykiojo mūs
Lyg Tavo siųsti angelai,
Palaimink tą gūžtą -lentelių namus,
Nakty paskandintus giliai...