Tėvynės sibiras
Laukų vienuma baltu topoliu gaudžia,
Senolių kalvelė tyli
Mūs mažą būdelę lyg avilį glaudžia -
Žiema čia balta ir gili
Vis šiaušias smarkiau ir ledėja,ledėja
Visi mūs takeliai ,takai,
O temstantys debesys liūdesį sėja,
Kurį pasigauna rūkai.
Jau sibiro šmėklos vaitoja atklydę
Ir supa sniego dykyne...
Užpustė į mišką mūs vienišą brydę -
Nejau ji jau bus paskutinė?
Berželį užpustė,užpustė žemę,
Užpustė dienas ir naktis -
Iš kur tiek sniego žiema šita semia?!
Sminga speigo akis
Į mūsų sielas ! Plaukai ledėja
Vaikų iš ryto prie sienų,
Pūga, pasikinkius išbalusį vėją,
Šerkšnoja ant mūsų blakstienų !
Krosnele geroji, širdele ugnine,
Nors tu paprasta geležinė,
Bet mūsų likimai tave apipynė -
Dabar tu brangiausia Tėvynė
Esi mūs maldoj, gyvybės tęsėja -
Ir dieną ir naktį liepsnoji,
Net šalčio trisdešimt laipsnių vėją
Sutramdai, buržuika brangioji !
Vanduo kibiruos čia pernakt suledėja
Ir duona į ledą sušąla,
Bet tu panaši mums i gerąją feją,
Stebuklu kur padengia stalą !
O sniego baltumas, net akina sielą !
Tokia gamtos nekaltybė...
Ir rodos užpustė kraujosrūvų gėlą
Ir Angelo Žemė beribė
Visa baltoj simfonijoj skęsta -
Dangaus Varpai prisikėlę,
Nutrynė nuo žemės niekšybę ir klastą...
Ji primena Viešpaties Gėlę...
Tokioj šventenybėj, ar gali bujoti,
O Dieve, žaizda begalinė -
Godūs klanai, suplūdę į votį
...Atimti mūs Žemę Tėvynę?
Dangaus Kunigaikšti,palaiminki dūmą
Mūs geležinės krosnelės,
Duok mums sveikatą, sielos tvirtumą !
Baltosios pūgos avelės
Tupias prie slenksčio nykiojo mūs
Lyg Tavo siųsti angelai,
Palaimink tą gūžtą -lentelių namus,
Nakty paskandintus giliai...