Už jūrų marių skraido mano LABAS,
Kalbėdamas tikėjimu žmogaus šviesiu –
Sugrįžkite, Girėnai, grįžkit, Dariai,
Kad į gražumą augtume visi kartu.

Aš nežinau, ar reikia taip, bet visgi
Rusena nuoskauda krūtinėje aitri.
Nebetikiu, kad išvažiavę driskiai
Sugrįžę mums Paryžių pastatys.

Mes liekam čia, ir prakaitas mus prausia
Vagoj artojo, žodyje gimtos kalbos.
Ir girdime, kaip priekaištingai klausia,
Ar daug jau esame praradę Lietuvos?.

SAVIM mes pamatus Tėvynės klojam,
Ir auksas mūs – burnon kartu su duona.