Koplystulpy Dievas rymos,
į skruzdėles žvilgsnį įsmeigęs.
....pabaigos ir pradžios pojūtis.....

na labai įdomiai... Beje, skaitinėju eilius ir galvoju, gamtos ir visko pilna, bet štai DABAR! trūksta. Matomai, reikia žinoti, kur ieškoti :) Pabaiga atskleidžia Autoriaus vidų.... gera, kad Jis toks.

Su ugnele parašyta, gyvai skamba.

labai, labai...

Pabaiga super :)

klasika. Man -tobula.

n e s u s t o k...

Apokalipsinis :)

Man irgi pabaiga labiausiai...

Paskutinis ketureilis išmintimi dvelkiantis. Pradžia manęs nesužavėjo, Antanai, pasakysiu kodėl. Metro, retro, konfeti ir rulete - tu kartojies (turiu minty nebūtinai pačius žodžius, veikiau, net jei nebūtų nurodytas autorius, aišku, kad eiles tavo, tik jos jau girdėtos iš tavęs pačio). Tikiuosi neužpyksi, juk mes už tiesą?
P.s. p. Kvinta, taip ilgai dėstėte ir taip negudriai, lyg Dievu netikėtumėt, o tik apipavidalintumėt keista teorija nepasitenkinimą ir baimę...

Visai ne, antanai, dievas žiūri kaip mokslininkas į kokias nors baltas žiurkes, arba mikroorganizmus - eksperimentuodamas, tai sutvėrė tokias sąlygas, kad smegenys (kolektyvinis protas žmogaus gyvybės formos) judėtų susinaikinimo link; t.y. pažiūrėk dabar Žemėje į ekologiją, į jos balansą - atšilimą, modifikuoti produktai, neutroniniai ginklai - bombos, (ir tie patys cheminiai ginklai) magnetinės bangos - visa tai žmogaus veiklos padariniai - nuo kurių, nori nenori, o protai važiuoja, chemija viskas, chemija į smegenyse vyksta cheminės reakcijos; žmogus juda susinaikinimo link todėl, kad dievas mokslininkas, jis eksperimentuoja, žiūri ne kaip į skruzdes, o kaip? (žmogaus) smegenų kolektyvinis protas rūgsta (kaip mielės dauginasi - populiuoja ta gyvybės forma dideliu greičiu - žmogaus populiacija kokia planetoje?... taigi.); o ne kaip į skruzdes - ne kaip vaikas žiūri į skruzdėlyną, o kaip mokslininkas į mikrobus, bakterijas, virusus, "pro kolbą" žiūri. (melskis tu jei nori, jei nori galvok kad baudžia, jei nori, kad bando, myli arba moko, o iš tikrųjų nei taip nei kitaip, tik kaip mokslininkai elgiasi su baltosiomis žiurkėmis, ir visais kitais padarais - eksperimentuoja, su tos gyvybės formos smegenimis;

man patiko keturios eilutės, o paskutinės dvi eilutės ypatingai, bet jis nežiūri taip:
"Pabos šitas greitis. Pabos
net miesto neoninės snaigės...
Koplystulpy Dievas rymos,
į skruzdėles žvilgsnį įsmeigęs."

o kaip mokslininkas; kiek skaitosi mokslininkai ir mokslas - visai nesiskaito su gyvybe, tai taip ir Dievas, jis karštligiškai dirba, (su kolektyviniu žmonijos protu - eksperimentuoja; veda prie susinaikinimo. nepatinka? bet taip yra...)


O kas liečia greitį, na tai nepabos - suprask, kokią programą kompe instaliuoji, tokia ir dirba; ir žmogaus smegenysNA (kur kame) į atsineštą operacinę sistemą (tai žmogaus smegenys, ne vabzdžio, ne paukščio o žmogaus) suinstaliuojama instaliacija (greičiai... ) kompiuteriui negali atsibosti tai kas jame suinstaliuota...

Dievo duota šiam autoriui. Jis kaip visada smeigia tiesiai į širdį. Jo apmąstymai liejasi tikrais koncentratais. Jis visada randa subtilių išraiškos priemonių. O šis puikus eilėraštis mane įkvėpė dar ir savos būties apmąstymams. Ar įmanoma išvengti tų sprintų požemiuose? Jei atsižegnoti, tai vardan ko? Ieškoti ar nurimti? Kas geriau: trankytis amžinaisiais metro ar jau dabar pripažinti skruzdėliškumą? Galvosiu visą naktį.

Ta ruletė — stipriai čia...

Koplystulpy Dievas rymos,
į skruzdėles žvilgsnį įsmeigęs.

Kiek supratau, rašoma apie beprasmį skubėjimą. Juk Dievuliui toliau matosi, ir jis neskuba... :)

O metro irgi, kaip ruletė, kaip gyvenimas, sukasi ratu?
"iššaus konfeti pro pirštus,
ir lietūs išpins tavo plaukus,
gyvenimas kartais skanus,
kai būna rūgštu — susiraukiam." - apie gyvenimo greitį man nieko nepasako. Paskutinės eilutės geros, tačiau čia nesustiprina greičio įspūdžio.

Puiku.

Kai skaitau, tai jaučiu dundant vagonus. Ir nemanau, kad tai atsitiktinumas, tai vykęs autoriaus ritmas pasirinktas pagal kūrinio mintį, pavadinimą. Liuks, man labai limpa.

Pabaiga liuxiškai viską sustabdo - minčių tėkmė susifokusuoja į tą dievo žvilgsnį, ir taip norisi užuot buvus skruzdėliuku, atsisėsti greta rymančio dievo ir žiūrėti žiūrėti.... kol lietus plaus plaukus. Ir greičio neliks... tik skaidri prasminga tyla...

gyvenimas suka ruletę,
iššaus konfeti pro pirštus > vidinis rimas:)) retai pasitaikantis, dėl to mielas.
Apie naivumus ir ne.

Kartais skanus.