Jei galėtum apverst lyg plokštelę
Tu gyvenimą savo iš naujo,
Į išbandymų kupiną kelią
Ką pasiųstum ar priešą, ar draugą?
Jeigu draugą – dėl ko jis kentėtų?
Jeigu priešą – ne džiaugsmas jam skirtas!
Vis žemyn ir žemyn tik iš lėto
Smėlio laikrodis išberia smiltis...
O tarp priešo ir draugo - bedugnė. –
Apsispręsti nė pats neįstengi!
Tik per vandenį, žemę ir ugnį
Vėl skausmingai išaukštini dangų.
Tad nedrįski įvardinti kolei
Pats to kelio esi neįveikęs.
Po šitu dangumi – mes tik broliai,
Po kitu – mus sulygina laikas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-01-14 17:07:51
Be abejonės, kiekvienas posmelis paskatina permąstyti... Emocingas, įtaigus tekstas. Pabaigoje ryžtingas tonas, būties išmintis svariai nuskamba. Geri prasmingi žodžiai dainai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-01-12 19:13:29
...šilta...ir malonu...šventai skamba...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-01-12 13:41:28
geros mintys, ypač patiko pabaiga:
Po šitu dangumi – mes tik broliai,
Po kitu – mus sulygina laikas.
Anonimas
Sukurta: 2013-01-12 09:17:07
Jau pasidainavau, gerai čia viskas.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2013-01-12 00:26:56
keistokas lyr herojus. Jis kalba skaitytojui, (ar pats sau?) NEDRĮSK ĮVARDINTI, KOL NEESI ĮVEIKĘS KELIO _ ( na įvardinti nedrįsti skaitytojas turi: to: Jei galėtum apverst lyg plokštelę
Tu gyvenimą savo iš naujo,
Į išbandymų kupiną kelią
Ką pasiųstum ar priešą, ar draugą?, – tačiau sau tą padaryti, leidžia: "Po šitu dangumi – mes tik broliai,
Po kitu – mus sulygina laikas.", – lyg jau nuėjęs kelią, ir žinąs... kas bus po kitu?.. (o visumoje, mano labai kitoksai požiūris į čia vardintus dalykus, net klausimų taip nekeliu... kurie pradžioje yra keliami, ta prasme - jeigu viskas iš naujo... O žinai kelio pabaigą, kaip buvo, gali keisti... tai kažką keisčiau, bet tai neturi jokios reikšmės nei draugui nei priešui. o čia, prie ko čia draugai ir priešai, kiekvienas savo "kryžių - arba kryžkeles" neša savyje...) Vis tik pabaigoje tekstas turi tokios neakivaizdaus noro primesti, kaip turi manyti; "Nedrįsk, kol nepraėjai gyvenimo atkarpos amžinybėje, (būdamas tame - dabartiniame kūne), to gyvenimo", IR staiga, jis jau praėjo, bet sugrįžo tikriausiai paporinti, ką drįst ko nedrįsti, maždaug :" jau praėjau, ir žinau kas po anuo dangum, ten anas dangus, ten yra taip ir taip...", – tai prajuokina, kaip koks Kašperovskis, ar Košperovskis (žodžiu - pranašas, ekstrasensas turintis prieraišią idėją savyje, primesti save kitam, pažiūras ir panašiai, ką jam daryt, ko nedaryt, ir net nedrįsti, nes kaip praeis, po anuo dangumi...) toks lyr. her. Jam galima, jis jau praėjo... :D
O jei sako sau - monologo formoje, kad jis turi nedrįsti, nes po anuo dangumi, kai praeis jau bus taip ir taip... tai visai absurdiškai atrodo, kas tai jam susipainiojo. (tai tiek apie turinį teksto, kuris pretenduoja į filosofinę išmintį.)