Išgujo tavo protėvių dievus.
Šventus ąžuolus iškirtus,
Uždėjo karūną ant galvos,
Iš skausmo, kraujo, ašarų nupintą.

Kiek batų kaustytų ir svetimų
Vis trypė tavo kūną žalią.
Ir žodį tavo, ir liūdnas dainas
Iškeist į svetimas žadėjo.

Bet pakilai lyg spindinti aušra
Sermėgom milo, vyžom pasipuošus.
Laisva kalba, laisva daina
Laukais ir kloniais nuvilnijo.

Raudoną marą pakeitė rudu,
Narvais užkaltais, bėgiais geležies
Tavus vaikus, dainas ir laisvę
Ledinio Sibiro širdin ištrėmė.

Ir rudas, ir raudonas braidė
Kraujyje tavų vaikų,
Ir pakeles žalias
Bevardžiais kauburiais nusėjo.

Bet nenutilo nei kalba ir nei daina.
Neblėso protėvių kilni dvasia.
Nedingo sausyje sušaudyta tiesa —
Laisvės aušra viduržiemy sutvisko.

Iš ledinio Sibiro širdies
Sugrįžot skausmo kryžiais,
Įvardytais kapais ir dainomis
Prigludot prie išsiilgusios krūtinės.

Kiek kartų dar tave parduos,
Apspjaudys ir iškeis į blizgantį niekutį,
Atsižadės tavos kalbos, tavų dainų
Už naudą sau, už malonumą būti.

Kantriai tu iškęsi tai,
Kilniai atleisi ir atjausi.
Esi gaiviausias šaltinis iš visų,
Savoj versmėj visiems vaikams žaizdas nuplausi.