Turėjau šunelį mielą ir gerą,
Bet nesisekė rūpintis man juo.
Nors gyveno gerai
Ir šiltai, nutiko toks vienas dalykas...

Vakare šaukėm šunelį namo – neparėjo.
Kvietėm ir ryt,
Ir rytoj vakare,
Pabėgo mielasis ir baigta.

Po savaičių trejų,
Dar skausmas neužgijo,
Vieną naktelę
Kauksmą išgirdau.

Lipau aš iš lovos,
Prie durų ėjau.
Tėveliai pabudo.
Šuo kaukia!

Dureles atsidarau ir pamatau,
Mielasis šunelis,
Gerutis, švelnutis,
Tipu, tipu ir parbėgo.

O, kiek džiaugsmo ir šauksmo buvo,
Kai žadą atgavau,
Tėveliai tik tarė:
— Šuneli, miegok kambary!

Ir snaudėm,
Ir knarkėm abu,
Niekas užmigti negalėjo,
Bet aš tik džiaugiausi sau sapnuose.

Ryt rytą supratau,
Kad rūpintis šuneliu privalau,
Po to jį Bėgiku pavadinau.
Tą dieną vietoj nustygt negalėjau.

Kieme aš jį dresiravau,
Vėliau rodžiau tėveliams,
Labai džiaugėmės abu,
Man gera pasidarė!

Vėliau gyvenimas Bėgiko pasikeitė visai,
Lyg ponas miegojo mano lovoje.
Dabar nepabėga jis niekada,
Nes rūpintis man juo vienas juokas!