Manau, kad reikia dar pabūti
Bent iki šimto ir kelių...
Ir pasidžiaugti bent truputį,
Kaip gyvenau, kaip gyvenu...
Tačiau eilėraštis jau man netinka –  
Aš įsispraudžiu į erdves plačias.
Numiręs ten – nereikalingas,
O gyvo irgi niekas nesuras.
Tad niekam nelieku skolingas,
Bet vis dėlto iš ten kalbu
Ir man labai svarbu, kad sausį gimęs
Vandenis nešė prie manęs ąsotį
Ir pats stebėjosi:
Nejau toks mažas, o... išgers?

Vandenis:
Gyvenime esu daugiau pamatęs,
Bet tie laikai dabar toli.
Sakau: toli. O regisi, tik vakar
Poškėjo naktys tvoromis,
Vilkai išalkę gūdžiai staugė
O šunys irgi nemenkiau.
Ir žvaigždės liko neskaičiuotos –
Nelaukė kur kuri nukris...
Bet apie ką, sakyki, mudu kalbam
Ar kad norėtum atsiminti.
Ar kad lengviau galėtum mirti?

Aš:
O vis tik įžūlus ir...  besarmatis.
Kad mirt bijočiau, neatrodo taip –
Rytojai jau manęs  nelaukia,
O praeitis, kaip ašara graudi –
Joje ir saulė šypsosi,  ir lietūs lyja
Ir atsigerti tavimi galiu.
Vandeni mielas, tu tik vienas.
Dar vis išlikęs, koks buvai...
Bet nedrąsu man glaustis prie tavęs
Ir kalbinti sekmadienį varpais...
Giedojai, aš žinau, giedojai broli,
Ir lopšį poteriais supai.

Vandenis:
Manai, neatsilieps?
Per daug nebūkim kuklūs.
Iš jo erdvės dar skambina bažnyčios,
Bet kai aplink tiek rūpesčių
Kas jas girdėt norės?
Net atmintis nuvysta kaip žolė
Ir vis dėlto giedok,
Net jeigu niekas negirdės.
Augink save, sakydamas: esu
Daug kartų šaudytas,
Daug kartų miręs.
Daug kartų emigravęs į kitas šalis
Dabar jau vienas už visus,
Šklėrių žmogau.

Aš:
Iš kur šie žodžiai, o Vandeni?
Man regisi iš tikro atsitiko taip,
Kad nebe krūtį motinos į burną dėjau,
Įdėjau žodį ŠKLĖRIAI ir tapau
Mažu it skruzdė sodžiaus žmogumi.
Su parašu.
Su antspaudu
Su sauja smėlio ir jo kopom
Su titnagu nelyg mėnulis naktyje.
Galbūt štai ir dabar į dangų kopiu
Išgirst save išnykstančiojo sodžiaus dalioje.