Aš:
Sakyk, ar čia ilgam?
Jei ne — nekelk kepurės nuo galvos;
Išgersime po gurkšnį šulinio vandens
Ir grįžkime namo.
Žinau, kaip gaila,
Kai ir vėl be nieko
Išpustęs laiką pareini,
Bet ne dievai mus, Šklėriau, laiko —
Daugkart guodžiau save mintim,
Kad leista bus prisirpti kaip spanguolei
Ir savo rudenį palaimint pilnatim.
Dabar jau proto daug nereikia —
Plika akim gerai matau,
Kokia lemtis ištiko puoselėtą viltį.
Tikėtis jau, kad bus geriau —
Neliko laiko.

Šklėrius:
Ir vis dėlto — eini ir ieškai,
Stuksi lazda kaip priekaištas bjaurus
Ir nesiliauji šaukt vardu.

Aš:
Na taip — einu, lazda stuksiu
Ir vis kaip beprotis šaukiu:
— O Šklėriau, kur tave velniai nuplukdė?
Na, bent šį kartą atsišauki, kur...
Kur tu esi, rupūžke?

Šklėrius:
Bet nesakau, kad taip nereikia,
Man miela pagyventi atmintim.
Naujiems laikams — savi ateiviai,
O tu dar vis apakęs praeitim.
Nežino Šklėriai mano kapo.
Ne pasakas sapnais sekiau —
Aš jo lig šiandien neturiu:
Išpustė vėjai smėlį baltą,
Kur jo kruopelė — ten esu.
Netrink akių, tik užsimerki —
Dabar aš čia.
Per ašarą mane išplauki
Arba... pabūkime kartu.
Sakai: šaukei — ieškosiu, kol surasiu,
Iš kapo Šklėrių išsikasiu...
Taigi, esu tavo aky.
Stebėkis, jeigu tau patinka:
Tik tiek iš Šklėriaus bepalikę.
Ir netriukšmauk manydamas,
Kad gal kitaip galėjau būti.

Aš:
Bet jeigu taip, kaip čia kalbi,
Tai kur ėjau, visur tavęs per daug.
Smiltelė smėlio? Dieve mano!..
Tu — Šklėriau,
Tu — galingo sodžiaus įkūrėjau...
Kas patikės, kad smiltele
Galėtum būti mano akyje?

Šklėrius:
Iš jos ir sapnas netoli.
Ir ten mane sutikdavai,
Manydamas, deja, kad gal
Aš apsimetėlis Šklėriaus vardu.
Nebėgau nuo tavęs, kaip ir dabar —
Ir visuomet buvau,
Kuo iš tikrųjų tuo laiku buvau.
Tad neieškok manęs daugiau,
Jeigu pažint nenori.
Smiltelei kalbos nesvarbu —
Man reikia vėjo
Vėjo reikia.

Aš:
Gal girtas vėl.
Bet jeigu net ir taip,
Šįkart pasirašau juodu ant balto —
Kuo nori būk,
Kur nori būk,
Man reikalingas Šklėrius.