Išdidintas ledo miškas stikluose.          
Giliau — šviesiaplaukės rožės be dyglių,
Kosmetika, parfumerija, Prancūzija —
Brangenybės savo lentynose,
Kvepiančios pirštinaitės, kvepiančios lūpos,
Pikto gėlytės, lūpų dažai,
Jų niekad nemokėsi bučiuoti,
Neištveriamai saldūs
Vylingų vardų kuždesiai.
Praėjai ir negrįši.
„Solveig\"?
Kvapsnio ieškai kartaus.

Kaip išlaikyti šio vakaro atspindį.
Anapus šventinio stiklo
Snaigėm putotas miesto šampanas.
Po žibintais lyg paauglė
Lūkuriuoja ironija.

Kalnuos mano siela, aš visas
Metuos, kur šerkšnas
Švietė ištisą lapkritį.
Eglės, nendrės lede,
Ant gruodo trapūs
Žodžių kristalai.
Ką atneša čia — Solveig.
Aš puošdavau tau plaukus spyglių kvapais.
Šventinėj prieblandoj, snaigėms netirpstant,
Nuo žvakutės aprūko ir skilo žaisliukas.
Vien dėl to jį prisimenu,
Mano Karčioji.