Žiūriu į mažą šviesos plotą,
Judantį ant plokščios sienos.
Matau paveikslus miglotus,
Paslėptus blyškioj mėnesienoj.
Sidabru plaukė rūko upės
Po bekraščius dangaus tolius.
Sudejavo siela suklupus.
O ilgesys ranka pamojo.
Jis pakvietė mane į šventę,
Kurioj buvom dviese — aš ir jis.
Žiūrėjau, kaip atspindys krenta,
Kol kažkas pabeldė į sielos duris.
Ir ilgesio šventė baigėsi.
Tamsus šešėlis užgeso.
Atspindys slydo lyg sraigė.
Jis bus mano nebuvėlis svečias.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-12-23 02:30:20
Ritmo kaita siūlo trečią strofą versti priedainiu.
Lyg ir nebloga daina būtų (gi dabartinėje estradoje ir prastesni žodžiai dainuojasi ;-) )
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2012-12-22 12:32:21
Eilėraštis įdomus, bet pavadinimas nevykęs. Kiek suprantu, Saulės zuikučiai - nuo Saulės, o čia minima mėnesiena.