Žiūriu į mažą šviesos plotą,
Judantį ant plokščios sienos.
Matau paveikslus miglotus,
Paslėptus blyškioj mėnesienoj.

Sidabru plaukė rūko upės
Po bekraščius dangaus tolius.
Sudejavo siela suklupus.
O ilgesys ranka pamojo.

Jis pakvietė mane į šventę,
Kurioj buvom dviese — aš ir jis.
Žiūrėjau, kaip atspindys krenta,
Kol kažkas pabeldė į sielos duris.

Ir ilgesio šventė baigėsi.
Tamsus šešėlis užgeso.
Atspindys slydo lyg sraigė.
Jis bus mano nebuvėlis svečias.