Tas jausmas aplanko,
kai nelaiku išpakuoji dovaną
ir vos pamatęs vėl paslepi,
nors labiausiai norėtum pradingti pats.
Tada vienišumas auga
kaip saulėgrąža vidury daržo –
sparčiai, neproporcingai,
su skausmu lyg per gimdymą,
graudulingai, didingai
lyg solidūs paminklai.
Ir taip norėtųs grįžti į pradžią,
kai buvai tik grūdas:
netobulas, bet vienetinis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-12-18 23:04:29
juk mes visi vienetiniai, nepakartojami... tiesa, dabar galimas ir klonas
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-12-18 21:45:07
Mintis pagavi.
:)
... o jei tris paskutines eilutes atskyrus tarpeliu,
o paskutinės eilutės gal ir visai nereikia?
Vartotojas (-a): vivalavida
Sukurta: 2012-12-18 18:35:16
visi mes - vienetiniai:)
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2012-12-18 14:16:06
kokia šventa įžvalga...