Tas jausmas aplanko,
kai nelaiku išpakuoji dovaną
ir vos pamatęs vėl paslepi,
nors labiausiai norėtum pradingti pats.
Tada vienišumas auga
kaip saulėgrąža vidury daržo –
sparčiai, neproporcingai,
su skausmu lyg per gimdymą,
graudulingai, didingai
lyg solidūs paminklai.
Ir taip norėtųs grįžti į pradžią,
kai buvai tik grūdas:
netobulas, bet vienetinis.