Uola

Tūkstančiai vandenynų horizonte
Jų skausmo bangos atsimuša į mane
Tarsi į kalvą, kliūtį krante.

Tylus aidų patalas sklando ore,
Tarsi laidotų tuštumą vandenų dugne —
Ženk į mane, atiduok save.

Kojom ledinėm norėčiau nueiti,
Savo tuščią esybę jai suteikti —
Atsiliepk, aš kreipiuos į tave.

Tačiau į žemę įaugus kalva nejudės,
Tik nuo kranto atspindį savo stebės —
Prašau, priimki mane.

Tylią tuštumą skausmo vandenynų fone
Nuo veido nubrauks jai vėjas greta —
Imk mane, aš atiduodu save.
Leticija

2012-12-17 11:15:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2012-12-17 19:52:13

Taip, ritmas kuria atitinkamą nuotaiką...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2012-12-17 16:13:50

Kaip ir autorės nuotraukoje - vėjyje... ;)