Tūkstančiai vandenynų horizonte
Jų skausmo bangos atsimuša į mane
Tarsi į kalvą, kliūtį krante.

Tylus aidų patalas sklando ore,
Tarsi laidotų tuštumą vandenų dugne —
Ženk į mane, atiduok save.

Kojom ledinėm norėčiau nueiti,
Savo tuščią esybę jai suteikti —
Atsiliepk, aš kreipiuos į tave.

Tačiau į žemę įaugus kalva nejudės,
Tik nuo kranto atspindį savo stebės —
Prašau, priimki mane.

Tylią tuštumą skausmo vandenynų fone
Nuo veido nubrauks jai vėjas greta —
Imk mane, aš atiduodu save.