Lyg būtų pačioj pasakoj: jie stovėjo dviese po žvaigždėtum dangum ant jūros kranto. Visai nesenai palydėję saulę akimis, jie bandė atsisveikint...
...Ji žvelgė jam į akis. O jis laikė jos ranką. Sustojo laikas. Bet tik trumpam... Atėjo metas skirtis. Abu žinojo, jog pasimatys negreitai. Jautėsi šioks toks liūdesys, nerimas ir nesvarumo būsena. Kodėl? Bet reikia...
Ji, nematydama jo, kaskart tyloje girdi jo balsą, tamsoje mato jo pilkas akis, kai nebūna vėjo, jaučia jo kvėpavimą. Kai nebūna šalia, jaučia jį visu kūnu.
O jis kas vakarą linki saldžiausių sapnų tai, kurios šypsena priverčia jį šypsotis, kuri, būdama šalia, atstoja visus norus, kuri,tardama žodį, kaskart nutildo visą pasaulį, kurios esybė leidžia jam gyventi...
Paskutiniai atsisveikinimo žodžiai iš jo lūpų: „Ar sutinki būti visą gyvenimą ten, kur aš tave galėsiu rasti? Aš labai stipriai tave myliu.“ NE! Tai negali būti tiesa! Jis jau nori išeiti... Pabūk dar. Nors minutei... Jos atsakymas buvo teigiamas, tačiau pasikeitė žvilgsnis. Akys tapo neramios.
Niekas negali pabėgti nuo nežinomybės jausmo. Ir ji jau dabar jautė begalinį ilgesį, žvelgdama jam į akis. Ji kaskart kartos jam, kad nakčiai užsimerkiančios akys atsimerkia sapne, jog išvystų tik jo veidą, kad sapnai ateina tik tam, jog jis galėtų būt šalia.O jis niekada to nepamirš.
Atstumas nenužudys to, kas niekada nemiršta. Nei laikas, nei naujas žmogus, pasirodęs jų kely.
Tik dabar čia pakvipo liūdesio gėlėmis. „Nusišypsok, neleisk atsirasti ašaroms, esi mano stebuklas.“ Pasigirdę žodžiai iš jo lūpų nuskendo kažkur jūroj. O ji lyg naivi mergaitė negalėjo pratarti nė žodžio. Rodos, užstrigo kažkas gerklėje. Pasirodė ašaros jos veide... Jis stipriai ją apkabino: „Aš šalia... ššš... kamalėlia... tu neliūdėk. Aš visada esu su tavim. Tu – neatskiriama mano dalis. Aš be galo stipriai tave myliu.“
Nepaprastas jausmas... Kažkoks nenupasakojamas stebuklas. Danguje nukrito žvaigždė. Kaip mažas angelas nusileido nuo debesies... nukrito... Trečias asmuo, stebėjęs du žmones. Žmones, kurie gavo pačią didžiausią savo gyvenimo dovaną. Meilę... O ji, pasiekusi širdį, numiršta...