Šioj nakty sutrupėjusios žvaigždės,
Ir išblukę spalvoti garsai,
Kvadratėliais lyg mandalas aikštėj
Barsto snaigės – pirmi pranašai.

Neskubriais ir lengvučiais žingsneliais
Per pabalusią aikštę eini...
Tilindžiuoja nuo vėjo varpeliai,                                  
O jų aidas atliepia širdy.                  

Skambalėliai yra sidabriniai,                          
Įsupti pirmutinės pūgos,
Jie Kalėdų nakties džiugią žinią
Nepailsę lig vakaro gros.

O ryte, kai žvaigždelės ims aikčiot,    
Išvedžiosiu žodžius mintimis,                            
Kai praeiviai nebylūs dar vaikščios,                      
Ir girgždės tik trapus grindinys.